AvieciuUogiene's blog
Čia --
Vakarai noksta mano kieme, ant žemuogių kotelių, svyrančių nuo lapų ir raudonio
svorio, traukiančių jį prie žemės. Šiandien ieškojau sesers, kad parodyti tai,
iššūkavau visą kiemą, ji nepasirodė ir nuraškiau vakarą nuo kotelio, dienai nė
neįpusėjus. Sotesne nepasidariau, tik šiek tiek laimingesne, nes suradau paslaptį,
kuria neprivalu dalintis.
O dalinuosi aš viskuo: duona, puodeliu, iš grūdinto stiklo (šiam sudužus – pabyra daug ir pačių smulkiausių šukelių,
tarsi Sniego Karalienei sudaužius veidrodį), laiku, kurio taip trūksta sau, bet
užtektinai – kitiems; rankomis, kojomis, drabužių lentyna ir arbata vakarais.
Kartais pristingu jėgų, sakau, pavargau ir suplaunu indus, susirangau ant
kėdės,…
„Taip gera mėgautis saulėlydžio grožiu, arba keikti nenuplaunamas purpurines aviečių dėmes panagėse, ir nesijausti kaltai už tai, kad gyveni.“ (Ami McKay „Gimdymo namai“, p.263)
-
kiek daug manyje chaoso buvo pastaruosius mėnesius: eižėjau dugnu ir puodelių
ąselėmis dužau į grindis; šluosčiausi ašaras dvigubais delnais (kad niekas
nepastebėtų), sapnavau sapnus, neturinčius pradžių ir pabaigų, bet
tvirtinančius, kad jie – mano. Įsikalbėjusi buvau, kad gyvenu gyvenimus,
tarpstančius tarp neišsipildymų, kaip knygoje apie liūdnus, bet visada gražius
žmones, gyvenančius kažkokiose mekose, kur neprivalu išgyventi, esi ir --- tiek
žinių, kaip kad pasakytų mama.
(2013 08 13)
- - -…
