(nuoroda į paveikslėlį: http://data.whicdn.com/images/18285895/e45f58eb-f2ba-4c08-8_large.jpg)

--- regis, svarbiausia yra ne pabaigti parašyti laišką, o lyžtelėti voką ir tinkamai jį užklijuoti.

Jau šį sekmadienį mama grįžta namo – pa ga liau pa ga liau; visi darbai Barono Miunchauzeno žemėje baigti, todėl susėsim virtuvėje aplink stalą, gardžiuosimės vienas kito kompanija ir pakelsim taurę už namus – būsimus, esamus, svarbiausia, kad dar savus.
Mano ilgesys mamai labai reliatyvus. Žinau, jog ši išbars mane už atsitiktinai paliktą voratinklį kur kampe, lieps pakartoti „daugiau niekada taip nedarysiu ir pirma pasiklausiu tavęs, prieš priimdama sprendimus“, apkabins ir pasakys, kad numečiau kilogramą kitą (to paslaptis: dvi savaitės pasniko iki jos grįžimo bei juodos spalvos rūbai, gerai atrodantys ant manęs); o aš bučiuosiu ją į kaktą ir abu skruostus, juoksiuos ir sakysiu, kad ji dar žemesnė, nei prisimenu ir šypsosiuosi plačiai plačiai, iki kol lūpas surakins mėšlungis – nes pakuosiu lauktuves, skirtas man. O iš virtuvės šauks mane: „Mažyliu Hjū“ arba „Germa“, nes kitaip aš neatsišauksiu.

Pastaruoju metu jaučiuosi kaip be galvos, vis kažką palieku tai namie, tai pas draugę. Šiandien skundžiausi, kad pyragą palikau namie, šaldiklyje, nes bijojau, kad sudžius, kol prireiks važiuoti į Šiaulius; riešines irgi kažkur pasikavojau pati nuo savęs, o naktinius palikau praeitais metais dar, pas draugę, nors buvau šventai įsitikinusi, kad jie sukasi skalbimo mašinos būgne. Noras bendrauti irgi prašapo. Kadangi labai egocentriška atsirikinti draugus pagal jų draugystę, pati nusprendžiau, jog aš neverta jų draugystės, tad tik sukeičiau stalčiukus vietomis.
Pastaruoju metu ir rankos šąla, regis, ir jas kažkur pa li kau. ---

Nesijaučiu vieniša, tik trūksta radijo burzgimo (prailgintuve neužtenka skylučių jo rozetei, ir apskritai – pas mane kambary tik viena rozetė).

P.S. „Ir staiga supratau, ką jis, žvilgtelėjęs tenai, norėjo man pasakyti. Jis norėjo man pasakyti, kad ten iš tiesų gyvena netrūnijantys žmonės ir nebylios cikados.“ – 308 p. (Laiškų knyga: [romanas] / Michail Šiškin; iš rusų kalbos vertė Sigitas Parulskis. – Vilnius: Vaga, 2011 – 323, [1] p.)

P.P.S.S. O čia - visiems piktiems ir susireikšminusiems žmonėms, kurių ego žemiau jūros lygio:

(nuoroda į paveikslėlį: http://data.whicdn.com/images/47497523/tumblr_mdopjoqmst1rkpe11o1_500_large.jpg)

Severim! 8