(pav. nuoroda: http://data.whicdn.com/images/59419642/large.jpg)

Mokausi vartoti žodį ne. Linksniuoju jį plaudama indus ir skalbdamasi, remontuodama vonioje čiaupo likučius (brolis taip norėjo pateisinti savo vienas vyras namuose vardą, jog varvantį čiaupą išardė, o galop – ir dušo šlangę nuėmė ir beliko tik šio pamatai ant plytelių, izoliacija ir plastelinas – padarė nuosavą fontaną vonioje, karts nuo karto, išsiliejantį ant grindų), kepdama bulves ir atrašinėdama kaimynei, net mamai sakau: ne, ne, ne, neskambinsiu! O jinai liūliuoja gražiais žodžiais mane ir juokiasi, kai atkertu: tai, kad užkniso jau viskas!

Linkniuoju ne taip: vardininkas kas – ne, kilmininkas ko – ne, naudininkas kam – ne, galininkas ką – ne, kol šis lieka plikas it tilvikas, be jokių nosinių, brūkšnelių, pretenzijų, prašymų bei pareiškimų. Bet to mano kaimynei negana, ji vis dūksta ir šėlsta, springsta telefonas žinutėmis be klaustukų: aš vistiek ateisiu, gerai. biški pabūsim ant kiemo ir viskas. arba geriau ant 9. Atkaklumu ji nusisavina valandą prieš miegą ir teisę, mano seseriai pasakyti, jog laikas namo.

Visa kita – tuščios dienos ir šiek tiek lietaus (septyni broliai miegantys). Savaitgalį virsiu kompotą (gal dar ir į biblioteką kas nors nuveš), ravėsiu braškes, galuosiuosi su da vinčiu ir kodu (net jei ir į biblioteką nuvažiuosiu, šią privalu perskaityti, kad įrodyti sau (kažką)) ir miegosiu lovoje, kur kojūgalyje snaudžia prieraišus šuo.
Pasiilgau rašymo, tik papasakoti neturiu ko. --

(Mano dramos klausosi – Nota – tylūs vakarai.mp3)

Severim! 5