„Taip gera mėgautis saulėlydžio grožiu, arba keikti nenuplaunamas purpurines aviečių dėmes panagėse, ir nesijausti kaltai už tai, kad gyveni.“ (Ami McKay „Gimdymo namai“, p.263)

- kiek daug manyje chaoso buvo pastaruosius mėnesius: eižėjau dugnu ir puodelių ąselėmis dužau į grindis; šluosčiausi ašaras dvigubais delnais (kad niekas nepastebėtų), sapnavau sapnus, neturinčius pradžių ir pabaigų, bet tvirtinančius, kad jie – mano. Įsikalbėjusi buvau, kad gyvenu gyvenimus, tarpstančius tarp neišsipildymų, kaip knygoje apie liūdnus, bet visada gražius žmones, gyvenančius kažkokiose mekose, kur neprivalu išgyventi, esi ir --- tiek žinių, kaip kad pasakytų mama.

(2013 08 13)

- - -

„<...> ir vaikštome ratais, tarsi taip galėtume užsikeikti pastovumo kerais ir neprisileisti likusio pasaulio.“ (Ami McKay „Gimdymo namai“, p. 30)

Ausinės, suglaudusios mano ausis it kriauklės geldutės, pasirinktas dainas paverčia gyvo garso akustiniu koncertu – pečiai priglundu prie muzikos, lošteliu galvą atgal ir nustembu, kai viskas baigiasi: trijų minučių ir devyniolikos sekundžių intervale viskas išsiskaido, jame dingsta ir dienos, apie kurias tegaliu tarstelti – buvo, bet nejutau.

Burną užpildau kąsniais ir gurkšniais: kriaušė, kriaušė, tortas, glaiste besimurkdantys riešutai, šampanas, vynas, alus, vynuogės, pomidorai; mama čiupinėja mane, kai priguliu ant šono ir juokiasi; sakau jai: ko ieškai, jinai man – kaulų, bet nėra. Paskui, tarsi bandydama prisijaukinti mane, sako: o, pagurklį užsiauginai. Šypsausi kartu, suaugam šypsenom, bet žodžių pristingu. Klausausi tik ir jaučiu, kad mano ausys tįsta it lapės – dailiu smailiašoniu trikampiu, dabar žinau, kodėl katinui taip patinka man į sprandą galąsti nagus, o prigludus prie skruosto – murkti tokiomis aukštomis oktavomis, kad net sienos dreba - - - lapės ausims neįmanoma atsispirti.

- - -
Gal gi viskas nėra taip apmaudu, kaip man gali atrodyti. Štai, pildau atvirlaiškius, parvežtus lauktuvių, klausausi James Blant ir galvoju apie grožį: tu esi graži, tu esi graži, tu esi graži ir tai tiesa.
O gražu dar ir tai, kad paštininkė, kurią mūsų šeima meiliai vadina pokštininke, šiandien pypsėjo po langais ir įdavė į rankas laimėtą knygą. Jos dar laukia kelios įtemtos savaitės, kol dienos susigulės chronologine savaitės tvarka ir aš leisiu sau ją perskaityti.

P.S. Daug linkėjimų jums ir lietaus: „lietingos dienos niekada neatsisveikina...“



(iliustracijos adresas - http://data.whicdn.com/images/71345659/large.jpg)

Severim! 1