Vis dažniau nei dažnai norisi ,beskrebenant elektroninį laišką, prie skilties "Kam:" prirašyti : sau sau sau (irne vien todėl, jog dauguma laiškų pavirsta dienoraštiniais pasikalbėjimais-pavirkaujimais-išpažintimis), nes akistatos su savimi bijau : jaučiuosi tokia nesąžininga, veidmainiška, paviršutiniška ir išlepusi, o kur dar ir melo ūgliai, kuriais esu apaugusi susitapatinusi, jog nė nebelaikau savęs asmenybe.
Ir nė obuolių pyrago kepimas, naktiniai arbatos išgerinėjimai, kartkartėmis užsitęsiantys iki išnaktų (alaus pagurkštelėjimai - taipogi), pasisėdėjimai užu Menų Fakulteto, išsvajotosios studijos humanitariniame fakultete, šiek tiek paspartėjusi kūrybinė veikla, kuri ruošiasi duoti vaisių, šaltienos degustacija pas D. 23.30 h (Tu it mažas kultūros traukos centras, Mieloji), dar šiek tiek kelioniniu lagaminu dvelkiantys rūbai, kurie nuo pirmo prisilietimo prie kūno - savi savi savi. Ir pagaliau prisiruoštas ištarti (nors pavėluotas savaite ir viena diena) "ačiū" už rūpestį, arbatos gėrimai, muzikos pasiklausymai - kartu su seserimi - ko taip kažkada stipriai stipriai norėtasi, ieškota ir tikėtasi - nebežaižaruoja taip tikrai (arba aš tiesiog pasidariau nebe tokia).
Saviplakos čia ne daugiau, nei savinaikos. Nesijaučiu verta to, ką turiu, nes švaistau tiek daug, it nė nenujausčiau, kad mano kišenės yra pustuštės ir galop - liks ten taip tuščia... Tuščia.
Buvau įsitikinusi, jog pakaks sulaukti Spalio ir viskas stos į savo vietas (it spragtelėjus pirštais ir ištarus magišką burtažodį) . Dabar laukiu kažko kito ir vadinu TAI - ženklu.


- - - naktipiečių metas.

Severim! 12