Čia --

Vakarai noksta mano kieme, ant žemuogių kotelių, svyrančių nuo lapų ir raudonio svorio, traukiančių jį prie žemės. Šiandien ieškojau sesers, kad parodyti tai, iššūkavau visą kiemą, ji nepasirodė ir nuraškiau vakarą nuo kotelio, dienai nė neįpusėjus. Sotesne nepasidariau, tik šiek tiek laimingesne, nes suradau paslaptį, kuria neprivalu dalintis.
O dalinuosi aš viskuo: duona, puodeliu, iš grūdinto stiklo (šiam sudužus – pabyra daug ir pačių smulkiausių šukelių, tarsi Sniego Karalienei sudaužius veidrodį), laiku, kurio taip trūksta sau, bet užtektinai – kitiems; rankomis, kojomis, drabužių lentyna ir arbata vakarais. Kartais pristingu jėgų, sakau, pavargau ir suplaunu indus, susirangau ant kėdės, iš rankų paleidžiu kompiuterį ir kryžiažodį, dar patikrinu, ar durys uždarytos ir į rankas įbruku sau knygą, su kuria galinėtis tampa daug smagiau nei ją skaityti. (Pianino klavišams besiekiant idiliško posūkio atgal, nuo begalybės (privalu klausytis viską sujungiančios muzikos), duris kažkas atidaro, kreivu žingsniu pereina kambarį, įjungia televizorių, atsuka man nugarą ir girdžiu tik, kaip įsitempia spyruoklės, kūnui ieškant atskaitos taško.) Mano buvimo vietą kažkas užima, įsiterpia telefonas, kaimynė, kompiuteris, pokalbis, arbata ir saldainiai, ne, šampnao nebus, gal vėliau, būtinai, eime. --
Išsilenkia mano šešėlio spyruoklės, kad spėtų pagauti mane, krentančią nuo (nuo ko, Germante?) --

Sesuo paskubėjo pasakyti, kad grįš namo anksčiau, planams pasikeitus, atitariau, jog nėra to blogo, kas neišeitų į gera: gėlynai nuravėti, žolė nupjauta – tvarkingas kiemas ir sodo baldai, kaip kad mama vadina naujam gyvenimui prikeltą stalą ir kėdę (kitos – išsivaikščiojo namuose), rytoj pasitiks kurjerį, atvešiantį penkis kilogramus saldainių, šimtgramį žalios arbatos, atviruką ir kvepalus; aš dailiai susišukuosiu, pasakysiu laba diena/viso gero/ačiū, dar prieš tai – pasikvėpinsiu ir būsiu laiminga tiek, kiek reikės, nes sako, jog ta laimė paslaptinga, grįžta mums patiems. Mano laimė grįžta kas rytą, vsi surasdama naują pretekstą šiandienai (nes kalendoriniai aforizmai primena kaimynų etiketo kodeksą ir pyragus).

---
Susigraudinu, kai man dainuoja. Susigraudinu, kai man manimi susidomi žmogus, kuris man pasirodė kažkada toks pompastiškas! (jis išties vertas šauktuko). Susigraudinu, kai man nori padėti žmonės, kurie tarsi visą laiką buvo šalia, bet nesuprato manęs. Tik tiek. Visą kitą laiką geriu vandenį, klausau, ką sako kūnas, pagal kažkokią valandų schemą ir ieškau iššūkių: šiuo metu bandau dantų pastą – baltesni dantys per dvi savaites? Kodėl gi ne! – mano placebas nuo visų ligų. – Taip aš gyvenu.
Kaip gyvenate Jūs? <...>

---
Galvoju apie tatuiruotę, ne mistinę ir gražią,labiau – reikalingą ir funkcionalią, galva man iš dyko buvimo išūžta pavyzdžiais, kaip randai transformuojami į kažką gražaus. Pamaniau, kad tai tiktų ir man. Randas atsirado iš nesusipratimo, jei galima taip pavadinti baltaskvernių gydytojų neišmanymą ir primena man vikšrą: nedailus, nereikalingas, užtat puikiai tinka gąsdinti draugių seseris, - štai, kas tau nutiks, jei nesveikai maitinsies, valgysi saulėgrąžas su lukštais ir tra lia lia.
Rinkausi, rinkausi, o stabtelėjau ties mandala, tai daug individualiau nei driežas ir ornamentų kilpelės ten, kur niekas nemato, po klostėmis.

---

Severim! 5