Paveikslėlio nuoroda:http://data.whicdn.com/images/50428477/tumblr_mh8x4cNscc1raioc1o1_500_large.jpg
Pas mane visada kas nors eižėja: kojų
kulnai, rankų oda, nagai – sluoksnis po sluoksnio nusineria man nuo pirštų;
šįkart eižėjimas kiek labiau viską apimantis – mano kokonas eižėja ir pro šiuos
įtrūkimus pasaulis man ne toks atrodo,
aš jame ne tokia figūruoju (arba man
tik taip atrodo).
Tai ne prievartiniai/esminiai/būtini, bet vis dėlto – pasikeitimai, kurie priglunda
lyg antra oda ir būna lyg antra oda tol, kol tu pranešioji tuos virsmus, paskui viskas vėl tampa pažįstama ir
artima, reikalinga ir netikra. Tu būni tu, pasaulis lieka pasauliu, o įprotis
nuvalgyti obuolio raudonąją pusę, nes ji saldesnė – lieka įpročiu nuvalgyti
obuolio raudonąją pusę, nes ji saldesnė.
--
Kai žvelgiu į beveik pažįstamus
žmones, kuriuos laikau draugais per atstumą, nors kitų ir vardų nežinau, visi
jie man kristinos (čia toks vardas), matau augimą juose, nors tai paradoksaliai
neatitinka laiko, kai aš juos pažįstu, tai
kiek per daug reliatyvu.
Visi jie augo/auga kažkaip cikliškai, nusimetant nuo savęs vienas ar kitas
dogmas, požiūrius, prisiminimus, ir tarsi išaugtus džinsinius švarkelius,
sulanksto ir padeda juos į spintos viršutinę lentyną, kad nebepasiekti jų, net
jei prireiks. Po kurio laiko jie pasistato postamentus savo idėjoms, kūrena
žvakeles šalia jų, ironiškai krizena (taip, tarsi būtų išmokę to krizenimo iš
vadovėlio) arba subliūkšta šalia jų ir neina miegoti tol, kol kas nors nepaima
jų į glėbį ir nenuneša į lovą. Kartais mano draugai kristinos susiranda senuosius, išaugtinius džinsinius švarkelius ir
apvelka jais savo pastatytus postamentus, kurių daugėja neretai priklausant nuo
laiko ir sutiktų žmonių, ir viskas pavirsta mažų postamentinių idėjų armija, su
kuria saugu ir kuri valgyti neprašo, nes jie, kaip ir aš, visada nugraužia
raudonąsias obuolių puseles, nes šios – saldesnės.
Paskui viskas dingsta: postamentai, džinsiniai švarkeliai ir obuoliai.
Postamentus jie sugriauna ir nulipdo iš jų mamoms naujas vazas, vazonus
pomidorams persodinti, švarkelius atiduoda kaimynų vaikams, nes šie, nespėję
augti kartu su jais, vis dar matuojasi svetimas idėjas ir žiūri ar tinka; o iš
obuolių jie išverda obuolienę, kurią tepa ant varškės sūrio ir vaišina ja
naujuosius savo draugus (nė nepastebėdami, kad tai senieji jų draugai, tik šiek
tiek pasistiebę ir su naujais džinsiniais švarkeliais). Neretai ir aš dingstu iš jų akiračio – savo ar
jų paprašyta, tam, kad paskui išgirsčiau jų filosofines mantras, subrandintas
naujų miestų, perskaitytų traktatų ar atrastų naujų skonio receptorių.
Nemyliu aš savųjų kristinių,
prisirišimo irgi didelio nejaučiu, tik kartais jų pasiilgstu ir visus juos
pašaukiu mažybiniais jų vardais/pravardėmis, su jais jaučiuosi taip, tarsi
būčiau namie, nors ir kažką praleidus būčiau.
--
Kad eižėjimas kokono būtų subtilesnis, vidų jo išklojau eilėraščiais (lyg
tapetais): paseilėjusi jų išvirkščias puses nuklojau viršų-apačią-šonus savais
išaugtiniais postamentais ir įjungiau „Amelijos iš Monmarto“ garso takelį, tad
dabar tik sukuosi vilkeliu jame ir įsivaizduoju, kad akordeonu groja meška.
Henüz hiç yorum yapılmamış.
Yorumunu bırak, tartışmaya başla!