Dober's blog
Kartais man taip būna. Atsiguli, pasivartai nuo šono ant šono, o užmigti negali. Čia arba dėl mano praeities, arba dėl neregėto minčių kiekio, kuris kas vakarą užgriūna mane, tarsi lavina. Būna netgi taip, jog sunku kvėpuoti. Taip, tikrai taip būna, aš nemeluoju. Sunkiausia būna, kai praeitis susipina su mintimis, ir prasideda kažkokios betikslės, beprasmiškos analizės. Klaidų, blogų žodžių, netaisyklingų poelgių...
Baisu yra būti 22 metų ir suprasti, kad mintyse kartais praskrieja tokia frazė kaip pavyzdžiui "o jaunystėje aš buvau...". Taškas. Manau čia net nėra ką ir pridėt, jei jau pas tokio amžiaus žmogų yra tokios vat mintys. Ir beje…
Šį įrašą norėjau parašyti eilėmis...
Kodėl? Būtent dėl tokių moterų, kaip Tu, ir rašinėjo savo varganotus eilėraštukus, pasislėpę kampe, šlovingiausi pasaulio poetai... Rašinėjo, kol dar buvo toli gražu ne šlovingiausi ir dar visai ne tokie jau ir poetai...
Tiesiog kai jausmai, nesustabdomi it cunamis, įsiveržia pro širdį i Tavo sielą, ir akimirksniu išplauna iš galvos visas taisykles, principus, ir tabu... Kai Žemė pradeda judėt jau ne aplink Saulę, o aplink Ją... Ir kai supranti kad kelio atgal nebėra, kad jau esi "owned"...
Tada, kaip jau supratote, jausmai šneka patys už save. O jausmų kalba -…
Drįstu spėti, kad įrašo pavadinimą suprato tik Viktorija, jei Ji šį įrašą, aišku, skaito. Tiems, kas nesuprato, padėsiu - "Kur eini, Jonai?". Čia ta prasme ne toks klausimas, kaip kad būna kai Jonas pašoka iš vietos, ir Jo klausi kur jis eina, ir sužinai kad eina jis į virtuvę ar ten balkoną kokį. Ne, tai gyvenimiškas klausimas. Ko gero, svarbiausias.
Manau, teisingai darau, kartais prisėsdamas ir pagalvodamas - koks aš būsiu, kur aš atsidūrsiu, jei gyvensiu taip, kaip pastarąją savaitę/mėnėsį. Štai ir šiandien ryte, su plyštančia galva, bet ironiška šypsena veide, stovėjau sau balkoniuke, rūkiau, žiūrėjau ar tai į mišką, ar tai į stulpą, ar ir didelį akmenį mūsų kieme - ir pamąščiau. Pamąščiau apie tai, kas manęs gali laukti artimiausią pusmetį, apie tai, koks aš turėčiau tapti, ir apie tai, kas man gali sutrukdyti tai padaryti.
Per pastarąsiąs dvi savaites stebuklingai pasikeičiau. Ypatingai tas pasijuto vakar, kai buvom su Joraniuku mieste. Paskutinį kartą toks savim pasitikintis, šmaikštus ir linksmas buvau manau, kažkur prieš du metus. Visa tai aišku, labai gerai, bet gyvenimas yra nelengvas. Visiems mums. Juoda juosta, balta juosta, juoda juosta,
Kartais mūsų gyvenimas yra kaip sėdėjimas pliaže. Taip vat sėdi sau, kaip mažas vaikas, nuobodžiauji. Iš neturėjimo ką veikti žaidi su smėliu, pagaliukais kokiais nors, kriauklėm, kokią nors smėlio pilį sulipdai. Kažkas ten deginasi šalia, tingiai įvertina Tavo kūrinį pozityvia veido išraiška ar šypsena, ir Jus visi toliau sau laimingai nuobodžiaujate. Saulutė kepina, viskas tas pradeda nusibosti...
Pasistatai vieną pilį, nugriauni, pasistatai sekančią. Taip sau ir leidi laiką. Po to kasi kokią nors duobę, į kurią galima nukristi ir mirti joje ten sau laimingai, bet laiku susiprotėjęs meti tą užsiėmimą. O dar galima upilinėti save smėliu, kad matytųsi tik tarsi iš niekur išdygusios letenėlės, ir tyliai sau krizenti iš tokio, be abejo, originalaus ir neeilinio pokšto.
O po to, tokioj nuobodybėj sėdint ir besiblaškant tarp rūtinos, Tu išgirsti šurmulį pliaže, ir kaip visi kiti, įsižiūri kažkur į tolumą, į jūrą. Gaivus oro gurkšnis išduoda, kad kažkas ten, toli, pavojingu ir grėsmingu greičiu artėja Tavęs link. Vėl apsižiūri aplinkui - žmonės panikoje renkasi savo pigius daiktus, rūbelius bei aksesuarus, ir neša kudašius kuo toliau.
Taip būna, kad šviečia saulė, ir atrodo, kad dangiškosios jėgos padarė viską, kad mes, žmonės, džiaugtumėmes gyvenimu. Nei vieno debėselio, šiltas vėjukas, paukščiukai ant medžių... Namų langai ir gatvės žibintai atspindi saulutės šviesą, nešdami mums šilumą bei ramybę...
Taip būna, kad mus gąsdina perkūnijos, apsiniaukęs depresinis dangus nusišviečia netikėtomis, didingomis blykstėmis, apatija, perduodama supykusio dangaus, veržiasi į mūsų kūnus, ir geriausia, ką galima daryti, yra klausytis lietaus. To prakeikto, liūdesį nešančio lietaus...
Oras permainingas. Ne mes jį reguliuojame. Žmonės irgi permainingi, ir jų mes irgi negalime paveikti...
Taip būna, kad jie mums įgrista. Kad jie vaikšto mums iš paskos, kai mums norisi ramybės ir kiekvienas, kas yra šalia, tiesiog erzina. Jie aiškina mums savo problemas, bėdas, išgyvenimus, mes klausomes, ir mums plyšta galva. Mes linksime galva, tuo pat metu galvodami apie savo rūpeščius...
Taip būna, kad mums jų trūksta. Kai mes einame vieniši, gatve, arba kas dar blogiau, liūdime kažkur kampely, ir tie, ko mes norime, vis neateina, neparašo... Einame iš proto, perrinkinėdami variantus, kodėl taip yra...
Ready...Camera...Action! Nežinau, kaip Jus, o aš vaikystėj labai norėjau tapti filmų režisierium, arba bent jau pradžiai scenaristu. Žinot, sėdi sau rimtas vyrukas toj kėdutėj sulankstomoj, kur iš galinės pusės parašyta "Jonas", rimtu veidu žiūri į aktorius, kažką patarinėja, kažką galvoja susirūpinęs, kartais pašoka iš vietos, parodydamas, kaip taisyklingai, pagal jį, reikia maivytis prieš kamerą.
Tai matyt, parodo apie mano charakterio ypatumus, kad pavyzdžiui niekad nenorėjau būti aktorium. Nors aktorius iš manęs geras, tikrai tikrai, čia faktas - puikiai moku veidmainiškai parodyt įsimylėjusį arba labai jau supykusį žmogų, azartiškai norintį kažką gauti, arba visiškai nesidominti tuom, kas vyksta aplinkui.
Bet aktorium niekad nenorėjau tapti, kaip pavyzdžiui mano geriausias vaikystės draugas. Jis - norėjo, bet jam nelabai gaudavos, o aš turiu talentą, bet noriu kitko. Man norisi valdyti, redaguoti, diriguoti netgi sakykim. Būti visų scenų, kuriose dalyvauja mano pažįstami arba draugai, režisierium. Taip laikui bėgant aš išmokau įdomių dalykų, ir su pasimėgavimu žiūrėjau, kas gavosi.
Kietas visgi tas Džeikobas. Nepaisant rūščių oro sąlygų, jis palyginus su manim tiesiog spinduliavo energija ir pozityvumu. Ta prasme, jo veidas buvo sustingęs, kaip Puntuko akmuo, kas reiškė kad jis yra visai netgi patenkintas tuom, ką daro. Ko nepasakysi apie mane. Kažkur giliai širdyje pas mane jau apsigyveno panika, panaši į tą, kurią matėte Titanike.
Netikėtai Džeikobas, mūsų mažos, bet labai narsios komandos moralinis lyderis, pastebėjo kažkokį judėsiuką už krūmų. Tyliai prisėlinome ir netikėtai iššokome - būtent taip, kaip parašyta instrukcijoje. Mažytis gyvūnėlis, lygi šiol ramiai sėdėjęs sau po krūmu, išgąsdintomis akytėmis pagavo mūsų siluetus ir krito tarsi nupjautas šienas, letenėlemis į viršų. Miokardo infarktas - kaip pastebėtų chirurgas, jei toks skaito šį įrašą.
Džeikobas, kažkada įtakotas Holivudo melodramų ir Brazilų bei Meksikiečių serialų (apie ką stengiasi neprisiminti, vis pagalvodamas apie nelaimingą San Huano meilę Marijai Antuanetai), prišoko prie šąlančio žvėriuko kūnėlio, ir braukdamas ašarą sielvartavo, kad žvėriukas krito kaip tikras narsuolis, ilgą laiką kovojęs su gamta, bet deja, deja...
Negaliu drąsiai sakyti kada tai prasidėjo. Galbūt būtent jau tą akimirką, kai įstojau kartu su Džeikobu į tą prakeiktą draugiją. Galbūt biški vėliau, kai mirtinai sušąlę, bėgiojome po Varėnos miškus žiemą, ieškodami tų, kam labiausiai reikia mūsų pagalbos. Tai matyt įvyko dėl reklamos.
Džeikobas seniai man stūmė gruzą prisijungti prie kokios nors organizacijos, kuri kąnors gelbėja. Paėmę alučio ir čipsų, bottle'ą degtinės, įsitaisėme patogiai kėdėse (deja kėdė buvo viena, tai Džeikobui teko pasitenkinti įsitaisymu ant grindų) prieš kompiuterį, ir pradėjome ieškoti įvairių draugijų. Į ką kreipėme dėmėsį ieškodami? Aiškų, visų pirma domino moterų skaičius joje. Deja, dažniausiai mūsų partneriais ir bendražygiais būtų buvę visokie spuoguoti, plaukuoti ir nesiprausę gamtos mylėtojai.
Tokia perspektyva neatrodė kaip gyvenimo tikslas, todėl mes neskubėjome. Žinote, ir aš ir Džeikobas esame rimti baxuriukai. Mūsų nervai kaip plieninės konstrukcijos, mes rankomis daužome gelžbetonį, galvomis - stotelių stiklus, pirštais galime maišyti cementą. Mes rūstūs ir rimti, mūsų negąsdina nei komunistai, nei prancūzų žostkas hiphop'as, nei ilgakojes pupos.
Dedikuojama visoms toms, kurios buvo mano gyvenime,
Ir kurių jau niekad nebus jame...
Čia jeigu ką, ne koks nors grožinis išsvajotas kūrinukas, ne kokia nors laisva tema parašyta rašliava, o būtent toks dialogas manyje vyko pastarąją naktį. Ir tiesa sakant, pats stebiuosi savo atvirumu ir drąsa šitą parašyti - nes tai labai jau asmeniška. Bet esu įpratęs būti atviras...
Nusibodo rašyti "tematiškai". Čia kai pasirenku kažką labai konkretaus ir kažkiek protingo, ir suveliu begalę žodžių ta tema, sėdėdamas apsipatenkinęs kaip mažas katinas ant palangės, šildomas pavasario saulutės. Ne, dabar, laikinai, viskas bus biški kitaip. Kadangi tai yra dienoraštis, ir jo funkcija, man atrodo, yra išsaugoti mintis ir išgyvenimus tam tikro gyvenimo laikotarpio, negaliu atsisakyti pramogos šį bei tą čia parašyti.
O ką rašyti? Taip ir kyla pagunda pradėti: "Atsikeliau 11:42. Pažiūrėjau į sieną. Nieko naujo. Virtuvėj ilgai ieškojau cigarečių pakelį. Radau. Parūkiau, suvalgiau dvi dešreles. Po to salotų. Ir bandelę. Patenkintas savim. Lauke oras neblogas, būtų geresnis, jei šviestų saulė, bet kadangi nešviečia, tai yra visai ne toks jau ir geras, todėl man liūdnoka. Einu depresuoti kambary....". Ne, taip rašyti negalima.
Tiesą sakant tai gana subjektyvu, ką galima rašyti, o ko negalima. Štai man sugadino nuotaika viena tariamoji nuotaka (beveik rimuojasi), iš pradžių norėjusi praleisti kartu šią naktį, o dabar jau pakeitusi planus. Ar verta apie tai rašyti? Manau, verta - ne dėl Jūsų, o dėl savęs.