Kietas visgi tas Džeikobas. Nepaisant rūščių oro sąlygų, jis palyginus su manim tiesiog spinduliavo energija ir pozityvumu. Ta prasme, jo veidas buvo sustingęs, kaip Puntuko akmuo, kas reiškė kad jis yra visai netgi patenkintas tuom, ką daro. Ko nepasakysi apie mane. Kažkur giliai širdyje pas mane jau apsigyveno panika, panaši į tą, kurią matėte Titanike.
Netikėtai Džeikobas, mūsų mažos, bet labai narsios komandos moralinis lyderis, pastebėjo kažkokį judėsiuką už krūmų. Tyliai prisėlinome ir netikėtai iššokome - būtent taip, kaip parašyta instrukcijoje. Mažytis gyvūnėlis, lygi šiol ramiai sėdėjęs sau po krūmu, išgąsdintomis akytėmis pagavo mūsų siluetus ir krito tarsi nupjautas šienas, letenėlemis į viršų. Miokardo infarktas - kaip pastebėtų chirurgas, jei toks skaito šį įrašą.
Džeikobas, kažkada įtakotas Holivudo melodramų ir Brazilų bei Meksikiečių serialų (apie ką stengiasi neprisiminti, vis pagalvodamas apie nelaimingą San Huano meilę Marijai Antuanetai), prišoko prie šąlančio žvėriuko kūnėlio, ir braukdamas ašarą sielvartavo, kad žvėriukas krito kaip tikras narsuolis, ilgą laiką kovojęs su gamta, bet deja, deja...
Po to išsitraukiau iš kišenės burunduko nuotrauką, ir vizualiai sulyginęs tą vaizdą su to, kas gulėjo priešais mus, palaikais, ramiai atsidūsau ir nuraminau Džeikoba tuom, kad tai voverė, ir viskas dar mūsų rankose. Džeikobas, sugebėjęs jau išspausti keletą ašarų, atsistojo, išsitiesė, ir džiaugsmingas pasakė kad tikrai, viskas dar bus gerai, ir mes nekalti, kad mirė kažkokia voverė ir išvis, kad tai ne mūsų darbas - rūpintis voverėmis.
Mano draugas tiesa, dar kartą pasilenkė prie voverės, ir tyliai, bet patetiškai, jai sušnabždėjo - Atleisk, kad mes savo laiku nepasirinkome Voverių Gelbėjimo nuo Streso ir Nedavalgymo Draugiją. Tada viskas dabar būtų kitaip. Bet Tu nepergyvenk, galbūt jie ir atsiras. Mes gi atsiradom - reiškia ir Tavo gelbėtojai gali būti dabar kažkur čia, miške, Tavęs ieško. Tepalaimina Tave Voverių Angelai, tegul VoveRojus Tau būna amžino laimingo poilsio vieta -. Pabaigiau kalbą aš, pasakęs - Su daug riešutukų. Amen. -
Mes net nepastebėjome, kaip sutemo. Tiesą sakant, mes kaip jaunieji herojai, neturintys patirties - ne visai protingai pasiruošėme į kelionę. Turėjome tik jau minėtų čipsų, brendžio ir dar visokių nesąmonių, bet nepasiėmėme jokios palapinės, netgi miegmaišių - o nakvot kažkur reikės. Bet tos mintys - jos tik silpniems žmonėms. Mes gi - superherojai, ir toliau, su degančiomis iš meilės trumpakailiams burundukams širdimis, mes brovėmes į miško gilumą. ..
<to be continued...>
Tesinio! ;DD