Kartais man taip būna. Atsiguli, pasivartai nuo šono ant šono, o užmigti negali. Čia arba dėl mano praeities, arba dėl neregėto minčių kiekio, kuris kas vakarą užgriūna mane, tarsi lavina. Būna netgi taip, jog sunku kvėpuoti. Taip, tikrai taip būna, aš nemeluoju. Sunkiausia būna, kai praeitis susipina su mintimis, ir prasideda kažkokios betikslės, beprasmiškos analizės. Klaidų, blogų žodžių, netaisyklingų poelgių...
Baisu yra būti 22 metų ir suprasti, kad mintyse kartais praskrieja tokia frazė kaip pavyzdžiui "o jaunystėje aš buvau...". Taškas. Manau čia net nėra ką ir pridėt, jei jau pas tokio amžiaus žmogų yra tokios vat mintys. Ir beje paremtos gyvenimu, o ne kokiomis nors fantazijomis. Ir taip kiekvieną kartą atsigulant... Tos pačios situacijos, tie patys įvykiai. Jų masė, jie labai skirtingi, pasekmės visiškai nevienodos, ir rodos, paimki ir pamiršk visa tai. Bet ne...
Tada ateina mintis atsisėsti, ir viską užsirašyti. Nuoširdžiai. Kad ir pačiam sau pradžiai, bet vistiek reikia kažkam duoti paskaityti... Ir gautųsi pamokanti knygelė - kaip (ne)reikia gyventi. Aš nekenčiu kai mane mokina gyvenimo, ir visada, kai kažką sakau tokio, kas remiasi mano patirtim ar išgyvenimais, kas padėtų kitam atrasti atsakymus į savo klausimus, prisimenu tą. Kad man pačiam nepatinka kai man aiškiai duoda suprasti, jog jis mat kažką ten žino, o aš ne.
Kiek dar draugų, pažįstamų, man reikia palaidoti, kiek kartų dar turiu patekti į netikėtąs, kebliąs situacijąs, kurių man atrodo, net knygose nebūna... Kiek man kartų pasielgti kilniai situacijose, kai vistiek mano kilnumas tai tik mano garbės reikalas, o ne galimybė kitiems parodyti, koks aš visgi geras.... Kiek to visko reikia, kad taptų aišku, jog gyvenų tokį gyvenimą, kad jokia cypianti, su ružavais drambliukais mieganti kalaitė neturi teisės net kreivai žvilgtelt į mane. Kad joks labai komunikabilus įkaušęs jaunuolis nesistengtų su manim "bazarint" draugiškai rūkant prie klubo.Juk pas mus dabar toks jaunimas - love, peace, ir tt. Ateina koks keistas prie klubo, šneka kažką, šneka, juokiasi... Geriau jau kai buvau visai jaunutis - pusė miesto marozų (linkėjimai Jums, išvykėliai į Airijąs ir Anglijąs). Bent žinai kas kaip ir kodėl, o ir chebra gyvena pagal "paniatkes".
Ko tik gyvenime aš nedariau... Pardavinėjau žolę prie komisariato, Seimo, prezidentūros. Pardavinėjau telefonus ir buvau geriausias iš visų salonų. Jo, galiu girtis, nes tą patvirtina dokumentai. Kad į vienus vartus varėm viso tinklo parduotuves, įskaitant ir Akropoly, kur žmonių srautas apie dešimt kartų didesnis.
O gaila kad ten yra dokumentai, kažkokia buhalterija, o gyvenime, paprastam, to nėra. Apsikrauni sertifikatų, prizų, diplomų, pagyrimų, pilną kambarį, ir sėdi sau patenkintas. Bet ne, ne... Geras gyvenimas baugina, iš kažkurios pusės. Nes tam, kad būti geru, reikia kažką padaryti, nuveikti, o tam, kad būti skuduru, užtenka nusisukti. Arba užsimerkti. Arba įjungti durnelį ir paklausti po to "o kas buvo? reikėjo pagalbos?". Ir padaryti veido išraišką, simbolizuojančią visos Afrikos badaujančių vaikų skausmą ir neviltį...
Turiu pažįstamą tokį, labai gerą žmogų, irgi kūbaturino sau viską kas svaigina ir gadina gyvenimą, bet nustojo. Ir kai jis jau stabdė, o aš tik įsibegėjau, mes kažkaip susitikom Heliose netyčia, ir jis man pasakė - "kai nusirisi, baigsis Tavo Jack Daniels, daugybė draugų, kurie atseit visada padės bėdoje, visos ledinės sučkos su trumpais sijonais... Visa ta migla išsiskleis, ir pamatysi, koks yra GYVENIMAS". Ir aš slydau taip konkrečiai, taip neįitikėtinai, kad reikia tiesiog padaryt kažką panašaus į tas reklamas, kur stovi moteris apaugusi lašiniais, o po to jau mat be lašinių. Savo atveju turiu omeny ne išvaizdą, o gyvenimo kokybę, gyvenimo įpročius, aplinką, ir tt.
Prieš keletą dienų sutikau tą patį čiuvaką, ir pasakiau jam - "Ne, tai kaip tik, migla buvo nusileidusi taip, kad dabar blaškiaus joje...". Nes pasaulis, kad ir kaip čia besukiok, visgi yra gražus. Tikrai. Pederastai, pedofilai, žmogžudžiai, maniakai, ištvirkėliai, po to tie... kur karvęs ir ožkąs lytiniu būdu išnaudoja - taip, yra tokių, ir nieko čia nebepakeisi. Bet nepamirškime, kad mes gyvename tokiame pasaulyje, kokį patys sau susikuriame. Aš žinau ką sakau, aha. Dėl šito tai jau galiu garantuot - galima gyventi gražiame, spindinčiame, laimingame pasaulyje, kai šalia Taves kažkas gyvena niūrioje, depresiją varančioje aplinkoje.
Ir vat tas... saspensas, gal šitas žodis čia tiktų... Jo, saspensas - jis baisus yra. Kai po kažkiek laiko sėdi iki kelių grynam, natūraliam šude, taškaisi jame, ir šūkauji "wooohooo", nes mat jame sedėt šilta ir gan įprasta - tai jau pirmas skambutis, kad greitai po tuo šudo sluoksniu ir panersi. Žiaurumas yra tame, kad pagal mano pastebėjimus, žmonės dažnai negali patys išbrįsti iš tų bėdų. Aš - negalėjau. Gal dar kažkiek lygi šiol negaliu. Stiprus, valingas, protingas - čia viskas gerai, bet reikia artimųjų. Jie turi žmogų traukt iš šudo, jie turi tą žmogų nuvalyti. Vat taip vat... Nes, tęsiant šitą poetišką palyginimą, jis, išbridęs tarkim iš šudo, vistiek lieka dar su purvinom rankom. Ir kiek jis besivalytų, iš to efektas - nulis.
Žmonės, užaugę ir gyvenantys prie šilto namų židinio, įisisukę į patogų ir minkštą pledą, ir geriantys karštą šokoladą, niekada nesupras narkomanų ir visų tų tariamų "marozų". Jie niekada nežinos kas yra gyventi tikrą gyvenimą, kai visas pasaulis eina prieš Tave. Jie, laukiami kažkieno su gėlėm rankose, niekada nesupras žmogaus, kurį kaip šunį varo iš visur. Jie, apsikabinę milijoną draugų ir užputę žaismingas žvakutęs ant savo gimtadienio torto, niekada nesupras tų, kurie visą savo gimtadienį praleidžia laikydami telefoną, su vieninteliu noru - būti kažkam reikalingu. Veltui...
Tie, kurie kiekvieną vakarą įsitaisę savo didelėse sofose, pasižiūri naujausių filmų, neabejoju, net nežino, kad yra daug tokių, kurie net kompiuterio nėra turėję. Mūsų amžiaus, aha. Tie, kurie kiekvieną naktį užmiega savo šiltose lovytėse, galvojant, kur rytoj apsishoppint, nenutuokia, ką reiškia miegoti ant suoliuko, arba kas dar populiariau, laiptinėj. Minkšta, didelė, balta pagalvė jiems normalu. O yra tų, kuriems pagalvė - tai kai prisislenki prie radiatoriaus laiptinėj. Arba rūsyje.
Žmonės, ėdantys savo hamburgerius McD, niekada nesupras to čiuvakiuko, kuris vaikšto ištiesęs drebančia ranką (Gedo prospekte, spėju esat jį pastebėję). Jie gali tik mesti kreiva žvilgsnį, arba esant kompanijoj, geriau išsipyzdavot, taip parodant savo nežmogiškai stebuklingą humoro jausmą. Nesakau kad man jo ten labai gaila ir man širdis plyšta žiūrint į jo besitampymą tarp staliukų, ne. Jo likimas buvo ir yra jo rankose, bet jeigu Taves kažko paprašo, tai reikia būti žmogumi, ir pagalvoti, kuom gali padėt, o ne persimest i gaidžio/vištos pozą ir jausti, kad esi už kažką aukštesnis.
Keli solidžiai apsirengę vaikinukai, kostiumuoti, išbėgę iš ofisų papietauti, nesupras nusikalusios nuo kojų padavėjos, juokaus savo ofisui būdingus pigius juokelius, ir galvos, kad yra šmaikštūs. Tai jų teisė. Man asmeniškai yra šmaikštu, kai žmogus, dirbantis vadybininko darbą, galvoja, kad jis turi kažkokią ten padėtį visuomenėje. Arba verslininkas. Pinigai nedaro padėties tarp kitų. Tą lemia vidinės savybės, draugiškumas, nuoširdumas, atvirumas. Krizė nušlovė daugybę tokių veikėjų, ir tikiuosi, dar labiau nušluos. Tik graužiant supelyjusią duonos riekę, pradedi suprasti, koks visgi skanus buvo tortas... Patikėkit, žinau ką sakau...
Prisimenu kai dirbau reklamos agentūroj, ten statybos vyko einant į pardę iš ofiso. Eini sau toks visas gražus, prisikvėpinęs, susišukavęs, švarkiukas and so on... Pažiūri i juos... Sėdi chebra purvini, kaip iš andergraundo išlindę gnomai, akytės tik blizga, apsiseilėję, geria pigų alų, ir sysioja dar kur papuola. Suprantat apie ką aš? Pirma mintis, spėju, buvo - jaučiasi skirtumas. Ir tai labai bloga mintis. Tai velniškai bloga mintis. Kol aš buvau su švarkeliu ir stora pinigine kupiurų, jaunas perspektyvus vaikinukas, man atrodė, kad tai visai leistina mintis. Aš toks vat (ir tyliai toli mintyse SUPER...), o jie tokie vat...
Kartais, prieš pat užmiegant, tų bemiegių naktų metu, šaltas vėjas iš lauko man parneša dar vieną mintį. Kuo toliau, tuo ryškesnę, ir nemalonesnę. Tai yra pusiau mintis, pusiau prisiminimas, kad yra žmonių, kuriems lemta mirti jauniems...
~~~
Girdėjau, kad tik tie, kas sužinojo, kad jie serga nepagydoma liga, išmoksta iš tiesų branginti gyvenimą, artimuosius, pasaulį... Gaudo kiekvieną saulės spinduliuką, nusišypso kiekvienam praeiviui...
~~~
Girdėjau, kad San Francisco mieste kasmet daug žmonių bando nusižudyt, nušokę nuo įžymiojo Golden Gate (rodos taip vadinas, nepamenu tiksliai). Keletą iš jų pavyksta išgelbėti, ir kaip stebuklingai sutampa jų atsaskymas į klausimą, ką galvojo, kai skrido mirties link... "tai kvailiausias mano gyvenimo sprendimas". (Arba kažkas pan, na, esmę pagavot).
~~~
:)
Ateisiu :)
Ir visgi keistas ir paradoksalus tas gyvenimas :)
Labai geras įrašas.Jį skaitydama labai susimąsčiau...
malonu:) ateikite dažniau... :))