Ready...Camera...Action! Nežinau, kaip Jus, o aš vaikystėj labai norėjau tapti filmų režisierium, arba bent jau pradžiai scenaristu. Žinot, sėdi sau rimtas vyrukas toj kėdutėj sulankstomoj, kur iš galinės pusės parašyta "Jonas", rimtu veidu žiūri į aktorius, kažką patarinėja, kažką galvoja susirūpinęs, kartais pašoka iš vietos, parodydamas, kaip taisyklingai, pagal jį, reikia maivytis prieš kamerą.

 Tai matyt, parodo apie mano charakterio ypatumus, kad pavyzdžiui niekad nenorėjau būti aktorium. Nors aktorius iš manęs geras, tikrai tikrai, čia faktas - puikiai moku veidmainiškai parodyt įsimylėjusį arba labai jau supykusį žmogų, azartiškai norintį kažką gauti, arba visiškai nesidominti tuom, kas vyksta aplinkui.

 Bet aktorium niekad nenorėjau tapti, kaip pavyzdžiui mano geriausias vaikystės draugas. Jis - norėjo, bet jam nelabai gaudavos, o aš turiu talentą, bet noriu kitko. Man norisi valdyti, redaguoti, diriguoti netgi sakykim. Būti visų scenų, kuriose dalyvauja mano pažįstami arba draugai, režisierium. Taip laikui bėgant aš išmokau įdomių dalykų, ir su pasimėgavimu žiūrėjau, kas gavosi.
  Patyliu apie visokias scenas, nuostabiai surežisuotas, su draugais ar pažįstamais, kurios priminė trilerius arba bent jau, šiokius tokius detektyvus. Dažnai mums pavykdavo dramos, kuriose, pagal žanro ypatumus, buvo visko - ir išdavyščių, ir moterų, ir pinigų. Žinot, pinigėliai pavyzdžiui jie daug ką reiškia mūsų gyvenime. Ir dėl jų mūsų gyvenime būna daug linksmų nuotykų ir istorijų, bet dažniausiai, kai kažkas kažkam kažką skolingas - būna labai žiauru. Bet tai buvo mūsų reikalas...

 Po to buvo imtasi didingo projekto, labai reto ir pavojingo, kuriuo siekėm perspjauti Requiem for a dream. Dažniausiai, tiesa sakant, beveik visada, prisiminęs tą filmą, aš arba mano draugai nusispjaudavom su šypsena veide ir sakėm - kaip tam filmui toli iki mūsų siužeto. Kokainą pakeitę pigesniu amfetaminu, suprekiavę žole ir padulkinę įvairių kekšių (atsiprašau už tiesmukiškumą, bet taip ir buvo), ėmėmės visai kitokios režisūros.

 Po to pas mane buvo žanro krizė. Žinot, taip būna, kai sėdi, paimi baltą lapą, pradedi kažką rašyti, ir... ir nieko. Kartais pagalvoji - o gal pratęsimą filmuoti, savo gyvenimu? Gal pratęst Requiem for a dream? Padaryt antrą dalį, žymiai spalvingesnę, dar žiauresnę, dar pavojingesnę, baisesnę? Velniop. Taip sėdint, ir apsikrovus suglamžytais popieriukais aplink save, nusprendžiau - atėjo laikas filmuoti savo Love Story.

 Juk pritarsit, kiekvienas turi tokią meilę, kokios ne tai kad nusipelnė, o kokią sau susikūrė. Nori pigių kailyčių, besidarbuojančių tarpukojy su mielu noru, mėgstančių pašokti ir prisilakti tekilos? Prašom. Nori romantiškos, jautrios mergaitės, kuri verkia žiūrėdama PS. I Love You? Prašom. Nori linksmos, kiek tuštokos, ilgakojės gražuolės, kuriai nerūpės niuansai, o tik tai, kaip gerai praleisti laiką? Prašom. Kiekvienas savo meilės režisierius.

 Blogai, kad pirmą filmą apie meilę bandžiau kurti kai buvau užsiėmęs kitais projektais - gavosi pigi indiškų filmų parodija. Aš ją kartais dabar peržiūriu, pamąstau, koks gi aš blogas aktorius, iš kitos pusės, koks gi aš nuostabus scenaristas - taip gražiai atsikratyti nusibodusio žmogaus, kad jis galvotų, kad būtent jis Tavim atsikratė... Aukščiausias pilotažas, deja, visas filmas dėl aktorių žemo lygio, jokių premijų nenusipelno...

 O dabar norėtųsi pradėti filmuoti gyvenimo epą, tikrą aukšto biudžeto aukščiausios klasės filmą, kuris gaus visąs įmanomas premijąs, pradedant nuo Grammy baigiant visų Oskarų nušlavimu. Istoriją apie tikrą, tyrą meilę, pasiaukojimą, atsidavimą, aistrą bei pasimėgavimą vienas kitu. Apie vaikinuką, kurį užaugino gatvės ir betoniniai kvartalais, o po to klubai ir miesto spalvingas ritmas, iškilmingi pokyliai iki galo nuvedė ten, kur jis yra, bei apie mergaitę, kuri buvo ir lieka gražuolė, esanti visų aplinkinių dėmėsio centre, išdidžią lepūnėlę, kuri moka nuostabiai mylėti ir duoti vyrui tiek, kiek jam reikia, ir dar daugiau...

 Juk aš nusipelniau premijų, ne?:)

 

Severim! 15