Dober's blog
Man taip patiko gilintis į savo naujus prisiminimus, kad leidau sau pakankamai juose paskęsti. Šiaip bendrai tai nėra gerai gyventi praeitimi, kažkokiais ten prisiminimais apie tai, kai buvo gerai - bet aš tai dariau ne tam, kad palepinti save kažkokiais faktais, jog esu visai neblogas žmogus, bet tam, kad man tai išeitų į naudą. Tam, kad galėčiau suprasti, ko siekti artimiausioje ateity ir išvis, ko pačiam iš savęs tikėtis.
Prisiminiau savo tam tikrus poelgius ir išvis tai, kas mane domina prieš pat pradedant degraduodi, ir su nuostaba supratau, jog praradau žymiai daugiau, nei lygi šiol tikėjaus. Bet visa tai visada galima susigrąžinti, reikia tik biški laiko ir noro. O prisiminiau aš kažkodėl vaikinuką Čarlį, kurio vardą aš beabejo pakeičiau, nes iš kur gi atsiras kažkoks Čarlis, gyvenantis Ukmergėj ar ten Anykščiuose. Neprisimenu jau iš kur jis buvo kilęs. Man visi tokie miesteliai tada buvo vienodi, ir tiesą sakant, visi tokie Čarliai irgi buvo vienodi.
Jis pats mane rado. Tais laikais turėjau įdomesnį ir pilnesnį gyvenimą, ir manes nedomino visokie provincialai, kaip juos vadinau. Netgi provincialės manes irgi nedomino, nes Vilniuj niekad netrūko panelių.
Kadangi visokie įdomūs (ir nelabai) žmonės karts nuo karto pasiteirauja apie mane, ir domisi visokiais gyvenimo aspektais, tai nusprendžiau kažkaip viską gražiai išdėstyti populiarioje anketos formoje, apie savo gyvenimą. Koks esu, ką mėgstu, ko nemėgstu, ką darau ir išvis, kuom ten aš gyvenu. Tikiuosi, kad Jums patiks jau pati mintis taip vat gražiai atsiverti ir pasipasakoti, koks esu:)
Jos ateina, pabūna, pasisuka aplinkui, pasijuokia, apkabina, išeina. Tada ir prasideda visi tie apmąstymai - visada, Joms išėjus, suprantu, kad Jos man nieko nepaliko...Jokių emocijų, jausmų, prisiminimų, pergyvenimų - nors visa tai buvo bendraujant, Joms išėjus, tas išsisklaido, tarsi vos įžiūrėtas šėšėlis rūke.
Išeidamos, Jos mane pabučiuodavo. - bet vos tik tarp manęs ir Jų atsirasdavo ką tik užrakintos durys, jau tą akimirką nejaučiau tarsi ir įžiebtos, aistringos liepsnos, maloniai deginančios mano lūpas. Jos jau buvo ledinės. Vėl...
Joms išėjus, akys nebeieškojo chaotiškai aplinkoje dailaus silueto, kuris ka tik buvo šalia. Akys tingiai žiūrėjo į lūbas...
Joms išėjus, širdis nesidaužė taip, tarsi norėtų ištrūkti iš krūtinės ir pasekti paskui tą, kuri tarsi ir vertė tą širdį daužytis nežmogišku ritmu. Širdis plakė ramiau, nei teka miško šaltinėlis...
Joms išėjus, nosis nebandė užuosti aromatingą, kiek svaiginantį ir kertantį nuo kojų kvapą, kuris prieš kelias minutes man suko galvą. Nosis tiesiog kvepavo...
Joms išėjus, nejaučiau nieko. Neplanavau, kada vėl susitiksime - Jos pačios už mane tai darė. Nerašiau žinučių ir neskambinau. Tai darė Jos...
Perskaičiau kolegos waliasha įrašą apie kompleksuojančias paneles, ir kažkaip prisiminiau savo visą patirtį bendravimo su gražiosios lyties atstovėm. Žinote, pas mane buvo taip, kad aš vos ne gyvenau kartu su mergina kažkokį ten laiko tarpą, na ji pas mane atvažiuodavo savaitei ir panašiai, ir galiu pasakyti drąsiai - nėra nieko įdomesnio ir nuostabesnio gyvenime, nei pažinti moteris.
Pradėti reikia nuo to, kad aišku, visos moterys skirtingos, ir apibendrinti jas niekaip negalima. Negalima ta prasme, visko sumesti į vieną krūvą, sukurti vieną stereotipą ir juo vadovautis, galvojant apie gražiąją lytį. Todėl aš tiesiog pasidalinsiu tuom, ką pačiam teko patirti. Paskutinė mano mergaitė buvo tokia gana aukšta, nežinau, neskaičiavau ten jos cm, bet virš 170 tikrai buvo. Rodos gal kokie 175 netgi. Ir svoris toks jos buvo, kaip bulvių maišo padoraus, baltarusiško. ~53kg manau.
Bet iškart noriu pastebėti, kad ūgio/svorio indeksas tai nėra pats pagrindinis dalykas, kuriuo ko gero vadovaujas moterys, rytais ten ar vakarais žiūrėdamos į savo figūrą. Aišku, tai yra šioks toks rodiklis, bet yra ir kitokių niuansų. Galbūt todėl jos ir pergyvena?
Visą gyvenimą man atrodė, kad Vilniuje yra trys kritinės vietos, teritorija aplink kurias gali vadintis degradų žemė, ar panašiai. Pirmoji vieta man visada buvo taboras, antroji - Psichų namai Naujojoj Vilnioj, o trečioje - narkologinis Gerosios Vilties gatvėj. Aš aišku gyvenime visko tikėjaus, turėjau omeny kad kelias visgi būna ne rožėm klotas, kad visko atsitinka ir visur gali tekti pabūti, bet niekada negalvojau kad Gerosios Vilties gatvėj praleisiu visą mėnėsį savo gyvenimo.
Kiek prisimenu, buvo gana karšta diena. Atėjome su dėdė pas skyriaus vedėją, ji manęs paklausė ar sugebėsiu namuose dvi savaites pabūti be narkotikų, nes atseit apsvaigusių neima. Pasakiau kad sugebėsiu, o dėl visa ko, kad tikrai sugebėčiau, man padarė mini-ekskursiją pro antrame aukšte esantį detoksą, kur labai smirdėjo ir vaikščiojo pridėję į kelnes senukai ir, kas dar žiauriau atrodė, senutės. Tas tikrai pakėlė mano motyvacija iki neregėtai aukšto lygio, ir apšalęs grįžau į savo gimtąsiąs Karoliniškes, kur nuėjau pas draugą ir iš to išgąščio ramia sąžine užvartojau. O po to sekančią dieną vėl pavartojau, juk reikėjo padaryti tą "paskutinį kartą". Ir sekančią dieną vėl...
Jūs galvojate aš kiekvieną dieną taip sau sėdžiu ir galvoju - kaip čia man ką nors įdomesnio parašyti point chebrai, kaip čia Juos nustebinti kokiais ekstravagantiškais pasipasakojimais kaip ten prieš kokius metus laiko aš kažką ten vartojau ir kaip jie visi subėgs man rašyti kad esu šaunuolis? Taip nėra. Kaip sakoma, tarp mūsų šnekant, kai prieš tris mėnėsius gulėjau reabilitacijoj (nuo narkotikų jeigu ką, ne nuo šokolado kokio ar sekso, kas irgi beje būna) man soc.darbuotoja pasakė, kad turėdamas talentą galėčiau kaipnors prisidėti prie narkotikų prevencinės programos, ir kaip nors tą visą jaunimą įtakoti. Bent biški, bent vieną kokį jaunuolį. Ir tai jau būtų gerai.
O dar pagal programą turėjau rašyti dienoraštį, nesuprantu kam, bet atseit tai padėda. Todėl nusprendžiau nušauti du zujkius vienu metu ir todėl Jus skaitote kad ir šitą tekstą. Ir pas mane guli "špargalkė" šalia, kurioje esu surašęs jau seniai visas 9 temas. Ir viskas buvo ok kol nepriėjau prie šitos, 6-os, nes jos pavadinimas yra JJ. O jis reiškia mano ir mano buvusios panelės inicialus. Ir man pasidarė nejauku, ir netgi kažkiek bjauru, kad turėsiu prisiminti tą laikotarpį. Bet reikia...
Būna taip kad visas mūsų gyvenimas eina šuniui ant uodegos. Arba katei po uodega. Arba dar kurnors, bet tikrai ne ten, kur turėtų eiti. Dabar kalbu ne apie tą atvejį, kai Jūs, būdama kokia 8-oke, nelaimingai įsimylėjote kokį Petriuką 9-oką ir užsidepresavus bandote nusižudyti išgėrus net visas penkiąs aspirino tabletes. Ir gulite taip sau ant sofos, aimanuojate tam kad paskutinės Jūsų akimirkos Žemėj atrodytu kuo tragiškiau, ir galvojate - man nėra dėl ko gyventi, todėl aš palieku Tave, pasauly. Atsidustate paskutinį kartą, palenkiate galvą ir...ir nieko. Dar gyva.
Kalba eis apie labiau globalius dalykus, tai yra mano pavyzdžiu buvo taip, kad aš planavau kad kažkur 25-erių pas mane bus mano nuosavas namas, žmona miela, vaikelis ten koks lakstantis po parketą ir rėkaujantis "šokoledo!", mašinikė garažiuke kokia naujesnė. Bet deja, kadangi kalbame apie 2007-ųjų vasarą, tai aš puikiai supratau, kad globaliai ar ne globaliai, aš nieko gero nepasieksiu ir neturėsiu. Geriausiu atveju gausis bendrabutis, peroksidinė kasininkė iš Maksimos ir dviratis koridoriuj.
Pas mane pradėta serija įrašų apie tą laikotarpį, kai aktyviai vartojau narkotikus. Ir kažkaip, norėdamas iki galo viską surašyti, turiu pabaigti tai, ką pradėjau. Pradėjau gyvybingai, gana įdomiai, objektyviai, bet laikui bėgant nukrypau į kažkokius popsinius įrašus apie tai, ką visi ir taip žino. O dabar biški grįšime prie sunkesnės temos, taigi prie narkotikų.
Vartoti aš kaip žinia pradėjau žvaliai, gyvybingai, sakykime taip, su dideliu entuziazmu, mes darėme daug įdomių dalykų, lankėme įvairias turistų pamėgtas vietas, bendravome su blondinėmis, briunetėmis, plikomis ir kitomis merginomis, domėjomes astronomija, geografija, fizika ir kitais mokslais, juokemės verkemė ir kitaip leidome laisvalaikį, kurio atsirado labai daug... Nes narkotikai tai toks "visko gyvenime pakaitalas". Vienas mano draugas sportavo, kitas dirbo, aš dirbau ir mokiaus. Labai greitai mes visi tryse nedarėme nieko. Tiesa, kodėl gi nedarėme, mes vartojome.
Žinote, žmonės yra dviejų rūšių - čia aš drąsiai Jums piršiu savo filosofiją, ir manau, kad esu teisus. Yra žmonės teisingi, o yra neteisingi. Pirmieji tai tie, kurie mokosi ten, stengiasi, siekia kažkokių normalių dalykų - gražaus gyvenimo, mašinos kažkokios, žmonos padorios, vaikų sveikų ir tokių pat, teisingų. O yra žmonės neteisingi - jie neaišku kodėl gyvena, ir išvis neaišku, jie gyvena, ar stengiasi išgyventi - jie konfrontuoja su aplinkiniais, su pasauliu, jie bėga nuo visų, jie gyvena savyje, jiems nereikia nieko normalaus, jiems tik leisk prastūmti laiką ir užsiimti kuo nors nenaudingu.
Buvau teisingas vaikinas, bet mane traukė į tą pogrindį. Turėjau gerą darbą, viskas buvo šaunu, vaikščiojau švairiai ir gražiai apsirengęs, buvau netgi kartą teatre. Bet man tas greitai nusibodo, vadinau savo tuometinį gyvenimą rutina. Ir buvau teisus, iš kažkurios pusės. Bet kai man pasiūlė narkotikus, supratau, kad baltoji trasa - tai bilietas į underground'ą, ir kad pamatysiu tai, ką mato mano draugai - naktinį gyvenimą, kitokį, nei tą, prie kurio esu įpratęs. Linksmybės kitaip, bendravimas kitaip, laisvalaikis kitaip. Tikrai, gavau visa tai. Deja...
Štai diamons parašė kad gražiai rašau apie meilę. Ir taip ant smūgio, kaip sakoma prisiminiau, kad daug kas rašė gražiai apie meilę. Prasibraukime pro nesibaigiančias interneto platybes, pro tą patį point'ą, kuriame begalė gerų (ir nelabai) istorijų apie meilę, apeikime tuos visus serialus meksikietiškus ir braziliškus, atsisukime nuo Holivudo pasakiškų love story, ir pažvelkime į didžiuosius metrus, į tikrus žodžio kalvius, į pasaulinius literatūros grandus. Ką jie rašė? Apie meilę.
Tristanas su Izolda, Romeo su savo Džuljeta (kurią aš taip pamilau kad jos vardu netgi vaikystėj pavadinau savo šunį), Dantes blūdijimai po pragarus ir kitas vietas, kur pateksi šiais laikais tik gerai parūkęs žolytės. Kokybiškos žolytės. Puškinas, Mickevičius, kiti mūsų aplinkinių šalių žodžių žongliuotojai - dauguma rašė apie meilę. Dauguma pasižymėjo būtent netikėčiausias epitetais, įmantriausiomis metaforomis, skirtomis apibudinti tą jausmą.
Ir vat jeigu taip logiškai pamąstyti, na kaip mes mėgstam, XXI amžiuj. Įsivaizduojam kad atsisėdam kine į minkštą krėslą. Ir prieš mūsų akis, na tarkim seanso pradžiai, išdygsta štai koks vaizdas.