Visą gyvenimą man atrodė, kad Vilniuje yra trys kritinės vietos, teritorija aplink kurias gali vadintis degradų žemė, ar panašiai. Pirmoji vieta man visada buvo taboras, antroji - Psichų namai Naujojoj Vilnioj, o trečioje - narkologinis Gerosios Vilties gatvėj. Aš aišku gyvenime visko tikėjaus, turėjau omeny kad kelias visgi būna ne rožėm klotas, kad visko atsitinka ir visur gali tekti pabūti, bet niekada negalvojau kad Gerosios Vilties gatvėj praleisiu visą mėnėsį savo gyvenimo.

 Kiek prisimenu, buvo gana karšta diena. Atėjome su dėdė pas skyriaus vedėją, ji manęs paklausė ar sugebėsiu namuose dvi savaites pabūti be narkotikų, nes atseit apsvaigusių neima. Pasakiau kad sugebėsiu, o dėl visa ko, kad tikrai sugebėčiau, man padarė mini-ekskursiją pro antrame aukšte esantį detoksą, kur labai smirdėjo ir vaikščiojo pridėję į kelnes senukai ir, kas dar žiauriau atrodė, senutės. Tas tikrai pakėlė mano motyvacija iki neregėtai aukšto lygio, ir apšalęs grįžau į savo gimtąsiąs Karoliniškes, kur nuėjau pas draugą ir iš to išgąščio ramia sąžine užvartojau. O po to sekančią dieną vėl pavartojau, juk reikėjo padaryti tą "paskutinį kartą". Ir sekančią dieną vėl...
 Liekant dešimčiai dienų labai susirūpinau, kad man be gydymosi mėnėsio gali tekti dar dvi savaitikes pasėdėti degradų  apsuptyje detoksikacijoj, todėl nuėjau į darželį, kur dažniausiai laiką leido mūsų visi "oldschool'iniai" vartotojai. Čia tie, kurie vartojo dar tada, kai aš alų bandžiau ragauti  vaikystėj. Pasikonsultavęs su žymiais ir plačiai žinomais gydytojais-toksikologais, profesoriais tarpgalaktinio lygio (deja, kažkodėl kolkas neatestuotais), supratau kad amfetaminui išvesti iš kūno reikia tik penkių dienų, todėl galiu vėl pavartoti. Taip penkiąs dienas aš ir kūbaturinau sau ramiai, o atėjus valandai 0, sėdau ant dviračio ir pradėjau sportuoti trumpai tariant.

 Vargais negalais mane priėmė ir be detoksikacijos. Reabilitavimo principas yra labai paprastas - keliasdešimt žmonių, priklausomų nuo alkoholio ar narkotikų, gyvena visą mėnėsį penktame aukšte, gali išeiti tik valandai į miestą, o vakarais turi lankyti AA/NA grupę. O rytais buvo bendravimas su psichologe. O dieną vyko visokios ten paskaitos apie alkoholio ir narkotikų žąlą.

 Kas mane iškart nustebino, tai tas faktas, kad ten buvo tikrai švaru ir gana jauku. Ta prasme, aiškiai ne Reval Hotel Lietuva, bet visgi - žymiai geriau nei galėjau sau įsivaizduoti. Ir žmonės buvo disciplinuoti, jau nemažai pažengę savo blaivume. Dauguma buvo kažkokie kaip su pririštu akmenim prie kojos, arba ne, tiksliau sakant, kaip su silikatinė plyta ant galvos, paniurę tokie, prislėgti. Tada ko gero supratau, kad mano mažytės problemelės yra absoliutus niekas palyginus su tuom, ką žmonės yra praradę alkoholio ar narkotikų dėka.

 Psichokorekcija buvo įdomus užsiėmimas. Sėdi sau kokie 10 žmonių, ir bendrauja. Tema laisva, bet geriausia kalbėti ir analizuoti savo jausmus. Tam ratelyje sėdi dar ir psichologė. Kiek teko girdėti vėliau, gydymosi pabaigon, žmonės sakė kad ratuke sėdėjo du psichologai, vienas tikras, kitas Jonas. Štai toks kalamburas. Išmokstama vertinti kitus žmonės, jų jausmus, pažinti save, atsiskleisti ir tt. Pasirodo, visokie ten senukai nemažai pagyvenę, pavyzdžiui labai nemoka išreikšti teisingai savo draugiškumą ten kokį, ar elementarų pyktį. Ypač prie jų savęs pažinimo prisidėjau aš, kuom neapsakomai didžiuojuos - turiu retą talentą savo ciniškumu ir ironija supykdint betkokį žmogų. Akimirksniu.

 Paskaitos buvo labiau apie alkoholio žąlą, todėl jų metu dažniausiai miegojau. Kaip vėliau sakiau, "dabar tikrai negersiu". Žmonės alkoholio dėka susigadino ištisus gyvenimus, sugriovė savo šeimas, prarado visą savo turtą. Ir tai buvo ne filmas, ne pasakojimas koks per teliką. Tai buvo realūs, jau šiektiek pažįstami žmonės.

 O dar kiekvienas iš mūsų turėjo savo didelę baltą knygą, kurią radau prieš rašydamas šį tekstą. Nes norėjau rimtai pasiruošti ir parašyti kažką kaip buvo, o ne kažką, ką prisimenu (turint omeny, kad mano atmintis silpna, tektų jums skaityti visokias pievas...). Ten mes vykdėmė visokias užduotis, stebėjome savo jausmus, samprotavome amžinosiomis temomis ir panašiai. Radau įdomią vietą tokią, kur buvo klausimas "Kas jus labiausiai neramina šiuo metu?". Atsakymas man patinka tuom, kad jis parodo, kaip lengvai pamiršau visus neramumus susijusius su narkotikais, savo pana ten buvusią ir panašiai. Atsakymas buvo "Mykolas ožys". Pagaliau pradėjau gyventi realybe, o ne praeitimi. Tai labai svarbu. Po to man psichologė pasiūlė papasakoti Mykolui ką apie jį galvoju (o Mykolas tai senukas kokių 60-ies metų). Papasakojau jam gana vaiždžiai ir nuoširdžiai, už ką gavau įspėjimą nuo vėdėjos.

 O NA grupės tai yra toks dalykas, kuris kartais šmekšteli per TV. Netgi Prison Break seriale ten ta Sara sėdėjo būrelyje vienam ir sakė "Sveiki, esu Sara, ir aš esu narkomanė". Tai vat, aš irgi taip sėdėjau. Tiesa sakant, niekas lygi šiol nesupranta NA grupių efektyvumo principų, bet jos tikrai veikia. Kol jas lankai, nevartoji. Ten nėra nieko išvis, jokių įmantrių dalykų, susirenka buvę narkomanai ir tiesiog pasakoja, kaip kas ką veikė, ką kas kankina. Bet ten yra linksma, ir žmonės įdomūs renkasi. Pavyzdžiui vienas pasiūlė vakaro temą "Ar aš pasirengęs rimtiems santykiams?". Taip ir užrašė - "Ar Artūras pasirengęs rimtiems santykiams":) Nors jis turėjo omeny, kad kiekvienas papasakotų apie save.

 Buvę narkomanai nuo esamų narkomanų skyriasi manau, tik dviems dalykais. Visų pirma jie nevartoja, visų antra, jie moka nuoširdžiai šypsotis. Tas duoda tikrai daug. Nebežinau, toks gana įdomus aišku tekstas gavosi, kažkiek originalus, nes nieko panašaus dar nesu rašęs. Tikiuosi, buvo įdomu. O serija "Narc" artėja prie pabaigos, ir mums be šito, liko dar vienas, paskutinis skaitinys. Todėl visi kritikai gali ramiai atsidūsti:)

Severim! 50