Man taip patiko gilintis į savo naujus prisiminimus, kad leidau sau pakankamai juose paskęsti. Šiaip bendrai tai nėra gerai gyventi praeitimi, kažkokiais ten prisiminimais apie tai, kai buvo gerai - bet aš tai dariau ne tam, kad palepinti save kažkokiais faktais, jog esu visai neblogas žmogus, bet tam, kad man tai išeitų į naudą. Tam, kad galėčiau suprasti, ko siekti artimiausioje ateity ir išvis, ko pačiam iš savęs tikėtis.

 Prisiminiau savo tam tikrus poelgius ir išvis tai, kas mane domina prieš pat pradedant degraduodi, ir su nuostaba supratau, jog praradau žymiai daugiau, nei lygi šiol tikėjaus. Bet visa tai visada galima susigrąžinti, reikia tik biški laiko ir noro. O prisiminiau aš kažkodėl vaikinuką Čarlį, kurio vardą aš beabejo pakeičiau, nes iš kur gi atsiras kažkoks Čarlis, gyvenantis Ukmergėj ar ten Anykščiuose. Neprisimenu jau iš kur jis buvo kilęs. Man visi tokie miesteliai tada buvo vienodi, ir tiesą sakant, visi tokie Čarliai irgi buvo vienodi.

 Jis pats mane rado. Tais laikais turėjau įdomesnį ir pilnesnį gyvenimą, ir manes nedomino visokie provincialai, kaip juos vadinau. Netgi provincialės manes irgi nedomino, nes Vilniuj niekad netrūko panelių.
 Bet aš jam buvau reikalingas. Tiksliau sakant, jis mane rado vienoje interneto bendruomenėje, nes jis ieškojo kelio į sėkmę. Ak, nieko aš čia tiksliai nepasakiau... Pabandysim kitaip - jis buvo visiškas nevykėlis ir jam nesisekė meilėj, todėl jis rado puslapį, kur karts nuo karto pasirašo sėkmingi santykiuose žmonės. O tame puslapy, kur susirinkęs didžiausias visokių mačo ir širdžių ėdikų kiekis kvadratiniam centimetrui Rytų Europoje, jis rado mane.

 Tiksliau, aš gyvenau arčiausiai jo, ir buvau papraščiausias. Ortega, vienas sėkmingiausių žmonių tame, gimęs ir užaugęs Klaipędoje, jau seniai gyveno kažkur tarp Maskvos, Kijevo ir Londono. Ir jį būtų sunku pagauti. Latviai sėkmingai užsiiminėjo savo eksperimentais Rygoje, karts nuo karto nuvažiuodami į Taliną, bet į Lietuvą kažkodėl neatvykdavo. Aš jau nekalbu apie visą triumviratą iš Maskvos - jie nemokamai niekad niekam nepadedavo.

 O aš buvau arčiausiai, ir kas dar svarbu, aš tiesą sakant nebuvau toks kietas kaip Ortega ar chillyred. Jie buvo profesionalai, jie faktiškai iš to gyveno, o aš tik šypsojaus ir domėjaus, ką gi tokio ypatingo jie veikia ir kaip tas atrodo. Aš buvau kaip jungianti grandis Čarliui - tarp jo baisios ir neįdomios praeities ka-kokiam bažnytkaimyje, ir sėkmingo gyvenimo, kurio jis norėjo. Todėl jis man parašė. Ir pradėjo klausinėti.

 Daug vargo aš turėjau, beaiškindamas jam, kas yra iš tiesų sėkmingas vyras. Jis žūtbūt norėjo įtikti vienai panelei, o tai jį žudė, tiksliau, visą mūsų programą. Galų gale aš jam perteikiau pagrindinę mintį - jeigu nori patikti moterims, turi būti bent jau tinkamas tam. Neįmanoma kamnors patikti, jei esi niūrus, paprastas, niekuom nesidomintis vaikinas iš kažkokio miestelio. Jis galvojo, kad esmė išvaizdoje, ar ten, kūno sudėjime, bet tai buvo klaida. Ilgai teko jam aiškinti, kad esmė slypi smegenyse.

 Bėda buvo tame, kad mūsų su juo gyvenimai buvo labai nepanašūs. Ir merginos buvo visiškai nepanašios. Aš buvau įpratęs prie protingų simpatiškų mergaičių, kurios daugmaž buvo tokios - studentė, apie 20 metų, uždarbiaujanti būdama administratorė/padavėja, mėgsta pasilinksminti su draugėmis Helios arba Gravity, gyvena su geriausia draugė, mėgsta gerą kiną bei skaityti. Ir tokios buvo jos visos, o jų buvo gana nemažai. Ne šimtas aišku, bet keliasdešimt tai tikrai.

 O jo aplinkos merginos buvo kitokios. Įsivaizduokite dvyliktokes Ukmergėj. Dvyliktokės kaip dvyliktokės. Tam, kad jas sužavėti, užtenka juodos BMW kregždės ir galimybės sudaužyti keletą snukių prie rajoninio baro. Bet mes su juo puikiai padirbėjome. Jis galų gale suprato, kad neturi rūpintis kitomis merginomis, tam, kad galėtų sulaukti jų dėmėsio. Nes reikia visų pirma pasirūpinti savimi. Ir aš jam daviau didelį knygų sąrašą, ir ramiai kelias savaites užsiiminėjau savo reikalais.

 Tada mes kažkaip susitikom. Tai buvo 2007m Gegužę, jei gerai prisimenu. Aš tada jau linksminaus koksu, nes tai man atrodė kilnu ir įdomu. Kaip šiandien prisimenu - įsipidarasinau darožkę baltų miltelių, ir nuėjau su juo susitikti. Nieko gero neprišnekėjom, tik susitarėm susitikti po savaitės, na ir aš aišku, besimaivydamas, iš jau ir taip pažįstamos padavėjos paprašiau numerio, ji aišku, jį užrašė ant čekiuko, ir aš paslaptingai besišypsodamas, įkišau jam tą čekiuką į marškinių kišenę. Taip, aš tuo gestu pasakiau viską apie save. Ir apie jį.

 Čarlis ruošėsi atvykti į Vilnių, ir tai, kaip jis atvyko, bei tas, kaip aš skendau savo pasimaivymuose, galbūt papasakosiu kadanors atskirai. Ir dar papasakosiu kas su juo galų gale nutiko. Tiesiog - labai šaunu, kad prisiminiau Čarlį.

Severim! 14