Žinote, žmonės yra dviejų rūšių - čia aš drąsiai  Jums piršiu savo filosofiją, ir manau, kad esu teisus. Yra žmonės teisingi, o yra neteisingi. Pirmieji tai tie, kurie mokosi ten, stengiasi, siekia kažkokių normalių dalykų - gražaus gyvenimo, mašinos  kažkokios, žmonos padorios, vaikų sveikų ir tokių pat, teisingų. O yra žmonės neteisingi - jie neaišku kodėl gyvena, ir išvis neaišku, jie gyvena, ar stengiasi išgyventi - jie konfrontuoja su aplinkiniais, su pasauliu, jie bėga nuo visų, jie gyvena savyje, jiems nereikia nieko normalaus, jiems tik leisk prastūmti laiką ir užsiimti kuo nors nenaudingu.

 Buvau teisingas vaikinas, bet mane traukė į tą pogrindį. Turėjau gerą darbą, viskas buvo šaunu, vaikščiojau švairiai ir gražiai apsirengęs, buvau netgi kartą teatre. Bet man tas greitai nusibodo, vadinau savo tuometinį gyvenimą rutina. Ir buvau teisus, iš kažkurios pusės. Bet kai man pasiūlė narkotikus, supratau, kad baltoji trasa - tai bilietas į underground'ą, ir kad pamatysiu tai, ką mato mano draugai - naktinį gyvenimą, kitokį, nei tą, prie kurio esu įpratęs. Linksmybės kitaip, bendravimas kitaip, laisvalaikis kitaip. Tikrai, gavau visa tai. Deja...
 Kai Tu šoki į baltą trasą, amfetamino dėka, Tu atsidūri kitoje realybėje. Dabar veiksmas vyksta naktį, gali netgi jaustis kažkokiu vampyru savotišku, nakties gyventoju. Nežinau, kodėl taip yra, bet vartojama dažniausiai vakare, ir gyvenimas verda tik naktį - nes naktis, ji matyt, visokių tokių tipų globėja. Joje lengva pasimesti, pasislėpti ir likti su savim, arba savo draugais.

 Greita mašina - būtinas atributas tokio gyvenimo pradžios. Po to, kai mašinos savininkas ją sudaužo apsivartojęs, arba parduoda, nes pinigų jau biški trūksta, tinka ir dviratis. O po to, apsišniojus, gana greitai ir kojos neša tikslo link. Tikslai - kiekvieną kartą vis skirtingi. Mes nebuvome tie degradai, kurie vaikščioja ir vagišiauja, kurie šaudo babkės iš loxelių. Mes pinigų turėjome, ir juos "investavome" į narkotikus. Ir tada jau buvo...lankėmes visose įdomesnese naktinėse Vilniaus ir jo apylinkių vietose. Kalbindavo panelės, susipažindavome su panašiais "bakūriukais". Kajfas nešė mus į priekį, bet nežinojome, ką darome. Kažkur judėjome, o atsidūrę reikalingame taške, rasdavome kitą. Taip ir tampėmes, be konkretaus tikslo.

 Miegojome dieną, tėvams sakydami kad tiesiog pavargome darbe. Po to gavome butą, ir ten išvis atkrito bet kokios baimės - dabar galėjome žaisti visokius azartinius žaidimus, kviestis chebrą, daryti nesąmones, ir likti nepastebėti. Apsivartoję mes jautėme didelį kiekį jėgos, ypatingą intelekto lygį, bet nejautėme skausmo. Mes daužėmes ne todėl, kad norėjome kažkam kažką įrodyti, o todėl, kad neskaudėjo, ir mes nugalėdavome. Mes ėjome, nes turėjome jėgų, mes rašėme, nes gaudavosi puikūs tekstai.

 Tai buvo svajonių kelias. Tai buvo tikrai nuostabūs laikotarpis mano ir mano draugų gyvenime. Mes gavome netikėtai žymiai daugiau, nei tikėjomes ir galėjome pasiimti. Bet vėliau to visko netekome. Tą iš mūsų atėmė, nes kelias pradėjo siaurėti. Juo jau negalėjome judėti visi kartu...

Severim! 17