Drįstu spėti, kad įrašo pavadinimą suprato tik Viktorija, jei Ji šį įrašą, aišku, skaito. Tiems, kas nesuprato, padėsiu - "Kur eini, Jonai?". Čia ta prasme ne toks klausimas, kaip kad būna kai Jonas pašoka iš vietos, ir Jo klausi kur jis eina, ir sužinai kad eina jis į virtuvę ar ten balkoną kokį. Ne, tai gyvenimiškas klausimas. Ko gero, svarbiausias.

 Manau, teisingai darau, kartais prisėsdamas ir pagalvodamas - koks aš būsiu, kur aš atsidūrsiu, jei gyvensiu taip, kaip pastarąją savaitę/mėnėsį. Štai ir šiandien ryte, su plyštančia galva, bet ironiška šypsena veide, stovėjau sau balkoniuke, rūkiau, žiūrėjau ar tai į mišką, ar tai į stulpą, ar ir didelį akmenį mūsų kieme - ir pamąščiau. Pamąščiau apie tai, kas manęs gali laukti artimiausią pusmetį, apie tai, koks aš turėčiau tapti, ir apie tai, kas man gali sutrukdyti tai padaryti.

 Per pastarąsiąs dvi savaites stebuklingai pasikeičiau. Ypatingai tas pasijuto vakar, kai buvom su Joraniuku mieste. Paskutinį kartą toks savim pasitikintis, šmaikštus ir linksmas buvau manau, kažkur prieš du metus. Visa tai aišku, labai gerai, bet gyvenimas yra nelengvas. Visiems mums. Juoda juosta, balta juosta, juoda juosta, Rodos, viskas gerai. Rodos, galima pirkti viską ką nori. Rodos, gali eiti kur nori, vėl visos durys atviros, vėl draugai kviečia žaisti biliardą, eiti clubbin', ar ten alučio kokio pagurkšnot. Iš kitos pusės, meilės fronte pas mane kaip visada. Labai blogai. Ilgą laiką negaliu suprasti, kaip taip būna, kad vat Tave myli myli, po to dar labiau myli - ir še Tau, galas. Taškas. Kažkokia nesąmonė. Paaiškinkit man tą kasnors, gerai?

 Dabar mes kratysimes visko, kas netinka naujam gyvenimui. Visokių dulkių, visokių nereikalingų žmonių, visokių praeities šmėklų. Aš drąsiai susimušiau su kažkada mano geriausiu draugu. Aga, tame nieko kieto nėra. Jis nebuvo tinkamas naujam mano gyvenimui, ir jis turėjo iš jo dingti. Dingo. Ir aš tuom labai patenkintas, nes taip kartais būna, jog geri žmonės daro negerus dalykus tam, kad būtų visiems gerai. Gražiai parašyta, anea?:)

 Pirmą kartą, likus trim dienom iki Joninių, aš apie jas negalvoju. Ne todėl, kad man tai nėra šventė. Todėl, kad pas mus nusimato nuostabi perspektyva ir gražus planas-chuliganas, pasiūlytas kolegos eddlie, taip pat žinomo kodiniu vardu Joranas:) Jis gana kėblokas, sunkiai įgyvendinamas, bet mes tai padarysim. Šaltas protas ir karšta širdis - tik tiek teturim. Ir tai yra daug.

 Quo vadis, Jonas? Ad astrum per astra.

Severim! 16