Esu rami. Noriu būti rami. Susitaikiusi. Atsiribojusi. Išėjusi. Anapus… Visada gyvenau kitame krante. Turbūt tai buvo miražas. Tačiau sielai nereikėjo vandens. Miražai ateina ir praeina, o tai, kas džiūsta, galiausiai susitraukia. Savyje, savo būtyje… Net kituose. Sieliški čiuptuvai, nuodiję visas buitines netvarkas, nukenksminami. Laikas išsikuopti namus. Save. Sudeginti šventą žvakę, raudoną ir nuvarvėjusią. Merkiu pirštus į karštą vašką. Noriu, kad skaudėtų, tačiau tik pasąmoningai. Taikus rožinis atspalvis… Vaškas jau trupa. Viskas kadaise ištrupėjo. Negražūs išsiklaipę pirštai - liudytojai. Visų griučių ir nuopolių.

Dabar tik taikiai braukiu dulkes. Kasdien braukčiau, jei tik galėčiau užblokuoti miražinius anapusinio kranto šauksmus. Visų išdžiūvusių sielų, kurioms niekuo negaliu padėti. Kurių neįstengiu iškalbėti, užrašyti, išjausti, nujausti, apglėbti robotiškų judesių psalmėmis… Stalo paviršius blizga, o jos vis rėkia, taip alpiai deginamos įkaitusiu vašku… Man silpna nuo tvarkos. Čia pernelyg paprasta save identifikuoti. Negali pasiklysti tarp popiergalių. O man ne gyvenimas be galimybės pasiklysti. Apglėbti nežinomybe visas Amsterdamo aikštes, tolydžio girtėjant nuo žmonių ir balsų, balsų ir žmonių, elgetų, marichuanos dūmų apsupties… Kur yra jų laimė? Ar ji yra?.. O gal šitie žmonės, taip įnirtintgai ieškodami lanktytinų vietų, bėga nuo savo karmos, nenorėdami šios pažinti?.. Turbūt buvau ir liksiu įsikūnijusi žmogiškajame pavidale…banalybė. Šleikšti ir pernelyg gerai atpažįstama. Trokštanti pamesti save ant pilkos pilko šaligatvio plytelės. Atsikvėpti. Įsikniaubti į visas nebūtis. Ir visą amžinybę žvelgti į išklypusius pirštus, kurie turėjo groti pianinu. O gal ir ne. Tik klausdavo. Per dažnai.

Kodėl turėčiau jaustis nejaukiai, viešai paskelbusi tai, kuo šiandien gyvenau? Ir kaip buitiškai. Purvinai spindinčiai, iš visko kurdama tragiškus etiudus apie anapusines sielas… Rašantysis čia niekuo dėtas. Visa atsakomybė tenka tam, kuris skaito. Ryžtasi panardinti pirštus į rėkiančios dvasios purvą. Į atmosferoje pasklidusias anapusines dulkes… Lyrinis subjektas ir lieka lyriniu subjektu. Jis neturi nieko bendro su žmogumi, įgrūstu į sociumo mėsmalę ir netgi išmokusiu šiam šypsotis. Žmogumi, kuris keliasi, valgo, miega, eina ten, kur reikia, būna taip, kaip priklauso, elgiasi taip, kaip iš jo tikimasi… Tekstas visada egzistuoja tik pats sau. Jei jis bus imtas gretinti su rašiusiu žmogumi, žmogus visada pasirodys ne toks, kokio tikėtasi. Jis nublanks. Ištrupės lyg rožinis vaškas tarp pirštų, atimdamas akinamą stalviršio blizgesį…

Žmogų galima pažinti tik tiek, kiek jis pats tai leidžia. Netgi, sakyčiau, tiek, kiek sugeba pats savęs perprasti. Kokie naivūs esti tie, kurie galvoja ką nors iš tikrųjų pažįstantys, gebantys sieliškai identifikuoti… Gal taip tik slepiamasi nuo svetimumo sau pačiam? Tarsi galėtum veidu įsikniaubti į kieno nors paltą, bejėgiškai leisti nusvirti galvai ir…pabėgti nuo savęs. Snigtų dideliais kąsniais. Braviūriškai…

Negaliu išlementi nė žodžio. Nebūtys tįsta prieš mano valią. Siela skyla į tūkstančius dalių. Banaliai temsta. Reikėtų nuvalyti langus, bet jau…naktis. Ilgiuosi chaoso, ilgiuosi viso, kas vaitoja, dievų ir deivių suskilusiais materialiaisiais kūnais… Net skausmas gali būti surogatinis. Kažkkoks neišpažįstamas… Tobulai išskaptuotas vaškinis dykumos miražas. Dabar - įsakas nutilti. Trupančiai.

Severim!