MarLen's blog

Kviečiu žmones turinčius idėjų, arba šiaip draugiškus žmones mėgstančius papozuoti sudalyvauti fotosesijoje Alytuje, pasirinktoje vietoje:)
Rašykit į pm:)
Ieškau merginos ir vaikino kurie galėtų nusifotografuoti tema " meilė " :)
Na bet rašykit visi Alytiškiai, turintys idėjų :))

Sveiki, antradienį dalyvauju muzikos olimpiadoje savo mieste, ir niekaip nepavyko sukurti dainos:)
Gal kas esate sukūrę dainą, ar galėtumėt sukurti ją šiandien arba rytoj?
Muziką laisvai pritaikyčiau pati, o dainuodama pasakyčiau kad čia yra jūsų žodžiai, ir tik mano muzika :)
Jeigu viskas vyktų sklandžiai įkelčiau jūsų dainą į youtube.

Kuriu mėgėjišką grupę, vokalas, gitara ( geriau eletrinė) ir būgnai, dar būtų gerai ir klavišiniai:))
Ieškau neprofesionalių mylinčių žmonių muziką, galėtumėm išbandyti visokius stilius, repeticijos vyktų Alytaus Jaunimo centre, dar niekas nenutarta kaip gausiu žinučių, tada pradėsim viską derinti, labai laukiu jūsų žinučių į pm:)

Atsistojau ir išėjau pro duris, ir pamačiau tave, pagalvojau paklausiu tavo vardo, bet nereikėjo. Jį žino pusė mokyklos merginų, tad jį man pasakė mano klasiokė. Apsidžiaugiau nes supratau kad dabar žinosiu kad galėsiu užsirašyti tavo vardą savo mintyse, kad galėsiu jį kartoti, ir kartoti iki tol kol jis man įaugs į kraują.. Ir vėl klausiu savęs kodėl tu toks kitoks nei visi, toks šaltas bet tuo pačiu ir draugiškas bei mielas, toks stilingas bet kartu ir išprotėjusiai įdomus..

Žinai kas labiausiai mane skaudina? Pagalvojus kad šie metai paskutiniai kaip tave matau, kad tu tikriausiai išvažiuosi kažkur toli ir man liks…

Tavo siela sudaužyta, mergyte..

Tartum stiklas į tūkstančius šukių,

Tavo meilė seniai nužudyta,

O kaip gaila, kaip gaila mergyte.

Štai ir vėl tu verki, nesustoji,

Ir vėl klausi savęs to paties.

Na kodėl, na kodėl tu sugriovei,

Tas svajones mergaitės pilies.

Tu atvėrei duris melo deivėms,

Skausmą laikei tu draugu.

Štai ir vėl pamatei kuo tai baigės..

Tiktais ašarų veidu pilnu.

Kaip man gaila, kaip gaila mergyte,

Kad tavoji širdis sudaužyta,

Kad ta meilė tebuvo tik sapnas,

Dykumoj pasirodęs miražas.

Štai be sielos,be meilės širdį,

Tu eini tarsi būtum ledinė,

Išeisiu nes noriu palikti tai kas man brangu, todėl kad nenoriu įskaudinti.

Išeisiu ir nieko nesakius paliksiu visai tai kas man yra pasaulis.

Išeisiu į ten iš kur grįžta tik stipriausieji, į gyvenimą..

Išeisiu nes kaip tu išėjai viskas tapo nespalvota..

Kartais taip sunku įsivaizduoti dieną be žmogaus, kuris tau yra viskas.

Dangus, saulė žvaigždės..

Sunku prisiminti patirtas akimirkas kartu, nes jos buvo per daug nuostabios ir dėl to spaudžia ašaras..

Tiesiog norisi užmigti, ir nejausti to skausmo kurį dabar jaučiu, ne išorėje bet giliai širdyje..

Diena, mėnesiai, metai..

Tai tik laiko švaistymas be tavęs.

Ašaros, mintys sukančios galvą.. Jos visos apie tave

O sugrįšk, atsuksiu laiką atgal jei tik…

Labas,

Esu rami. Noriu būti rami. Susitaikiusi. Atsiribojusi. Išėjusi. Anapus… Visada gyvenau kitame krante. Turbūt tai buvo miražas. Tačiau sielai nereikėjo vandens. Miražai ateina ir praeina, o tai, kas džiūsta, galiausiai susitraukia. Savyje, savo būtyje… Net kituose. Sieliški čiuptuvai, nuodiję visas buitines netvarkas, nukenksminami. Laikas išsikuopti namus. Save. Sudeginti šventą žvakę, raudoną ir nuvarvėjusią. Merkiu pirštus į karštą vašką. Noriu, kad skaudėtų, tačiau tik pasąmoningai. Taikus rožinis atspalvis… Vaškas jau trupa. Viskas kadaise ištrupėjo. Negražūs išsiklaipę pirštai - liudytojai. Visų griučių ir nuopolių.

Dabar tik taikiai braukiu dulkes. Kasdien braukčiau, jei tik galėčiau užblokuoti miražinius anapusinio kranto šauksmus. Visų išdžiūvusių…