Maištauju. Tik prieš save. Nors ruduo paprstai užmigdo paguldęs ant lapų ir purvo paklodės, bet šis – truputį kitoks. Iš tiesų, kiekvienas būna kitoks, tik kartais pamirštam, kad jau metais paaugom,gal net ir pasenom. Nors dienos praeina greitai, dažniausiai perdaug, bet kažkur laikas nespėja užklysti. Tai gali paliudyti linksėdami savo lankais dažų kibirėliai, jau neatmenamą skaičių dienų tūnantys paslėpti už mano komodos. Bet kambarys tampa šviesesnis vien nuo jų buvimo ten, kas, kad sienos ir nedažytos

Severim! 3