Esmeja's blog
žalia žolė, pažaliavusios rankos ir išpustytos mintys.
Nervų stygos kovoja tarpusavyje. Laukimą nors kibirais semk.
Abituriento rytai, būsimo studento - vakarai.
Dievinu vasarą už nerimstantį vėją.
Maištauju. Tik prieš save. Nors ruduo paprstai užmigdo paguldęs ant lapų ir purvo paklodės, bet šis – truputį kitoks. Iš tiesų, kiekvienas būna kitoks, tik kartais pamirštam, kad jau metais paaugom,gal net ir pasenom. Nors dienos praeina greitai, dažniausiai perdaug, bet kažkur laikas nespėja užklysti. Tai gali paliudyti linksėdami savo lankais dažų kibirėliai, jau neatmenamą skaičių dienų tūnantys paslėpti už mano komodos. Bet kambarys tampa šviesesnis vien nuo jų buvimo ten, kas, kad sienos ir nedažytos
Išrašyti mintis, net kai nežinai apie ką jos. Rašyti pirštais ant sienų, vedžioti žvaigždžių žemėlapius savo jausmuose. Lipdyti iš aplink tave tirštėjančio oro. O tada surinkti save. Ir judėti toliau, kol niekas nelūžta.
Kažin ar visi kada nors yra svajoję pakeisti pasaulį?
Aš tūkstančius kartų. Po filmo, po knygos, po mėnulio pilnaties, po penkių litų paaukotų senelių sriubai.
Kartai norisi ką nors išmesti pro langą ir paskui iššokti pačiai, kai matau, kiek daug aplink ciniškų, užgaulių ir pasaulio purvui nejautrių žmonių. Kaip lengva ant facebook'o sienos užsimesti nuorodą apie vėžiu sergančią mergaitę ir kaip sunku parduotuvės eilėje užleisti pavargusią močiutę. Mes mokom suspaudyti telefono mygtukus dėl penkių litų, bet nebemokam gyvenime būti žmonėmis.
Esam tolerantiški, bet skaldom juokus apie "žydrus", "juočkius" ir "ryžus". Mes laužom stereotipus, bet mums blondinės vis dar kvailos,…
Atėjus pavasariui užsimanom dviračio, vasara kelionės prie ežero, visada norim naujos suknelės, prispausti liūdesio trokštam paguodos, dusinami žmonių norim vienatvės.
Bet vienas troškimas nėra priklausomas nuo metų laiko ar rūškanoto oro, amžiaus, siekių, naivumo, mėnulio fazės, svarstyklės rodmenų, žmonių kalbų, klimato juostos, vaikystės svajonių, vertybių, piniginės storio, akių spalvos, astrologinių kliedesių, tūkstantmečio, alergijos, plokščių judėjimo, intelekto lygio ir visų fizikinių dėsnių.
Jis yra toks pat senas kaip ir žemė ir gali dusinti labiau nei viso pasaulio svoris.
Mano mielas gyvenime, kiek aš visko tau turiu išsakyti, išprašyti ir išmylėti.
Kiek daug aš noriu išjausti, kiek viliuosi ir tikiuosi. Kiek nejuntamų pirštų užlenkimų nuvilnijo mano mintyse beriant iš kišenių laiko likučius iki naujų gyvenimų. Kiek vaikiškai saldžių sentimentų sukroviau širdyje per ilgus metus, trukusius vieną sulėtintą filmo kadrą. Kiek drėgnų delnų ir rytojuje laukiančių pasaulio pabaigų jutau. Kiek kartų nuo kalno viršūnės Sizifą stebėjau. Bet dar daugiau kartų akmenį į kalną ritau. Pažinau, pamiršau, pamilau, gerbiau.
Greit stalčiun nukeliaus ir odiniame albume nuguls metai metai metai, mirksniai ir aptrinti sąsiuviniai, kuriuos mylėjau, kurių ilgėsiuosi ir geru žodžiu dar…
Rytais manyje žaliuoja pavasaris, vakarais lapai čeža po kojomis. Aš vis dar po truputį augu, kasdien po vieną sielos matą. Grįždama iš darbo skaitau Parulskio esė, pradėdama nuo knygos galo. Dienomis vaikausi šunis po vis dar snieguotą panemunę, klausau protingų žmonių kalbų ir kraunu savo išminties bagažą.
Naktimis sapnuoju, sapnuoju daug ir spalvotai, tačiau neieškau jokių dangaus reikšmių.
Giliai kvėpuoju, vydama nuovargį iš pasaulio, kurį pati kasdien kuriu iš naujo.
Nėra blogai ant pečių jausti augantį sielos svorį, jei tik vis dar pajėgi šypsotis ganydama žvaigždes.
stebuklus reikia ne tik kurti, bet ir išdrįsti įsileisti į savo gyvenimą!
Nuo kirminų viskas prasidėjo. Paskui jie išmoko plaukti, virto žuvytėmis, jos išmoko skraidyti, tapo paukščiais, tada jiems nusibodo skristi – nutūpė ir tapo visokiais žvėreliais, o tie pasiėmė lazdą, užsikūrė ugnį ir tapo mumis.