Ji gimė karališkoje Dongji šeimoje. Ji turėjo viską apie ką galėjo svajoti rūmų tarnaitės ar vargingų šeimų dukterys. Viską, bet ji nebuvo laiminga. Nuo vaikystės aprūpinta viskuo ji negalėjo rūpintis pati savimi, jautėsi tarytum paukštelis uždarytame narve, kuriam trūko laisvės. Ir šią dieną vaikščiodama po sakurų sodus giliai įkvėpė bei pažvelgė į dangų, kurį puošė pilki debesys, rūmų dama nusišypsojo, pagalvojo, kad bent kažkas atrodo netobulai.

- Princese, karalienė jus kviečia į vidų, norėtų su jumis pasikalbėti.

Princesė lėtu ir grakščiu judesiu atsisuko į rūmų tarnaitę, jos vardas buvo Lili, tai buvo mėgstamiausia rūmų damos mergaitė. Jos veidas buvo nuostabus, nors turėjo didelį randą paliktą iš praeities, jos skruostai buvo pasakiško rausvo atspalvio. Ji, kaip ir kitos rūmų tarnaitės vilkėjo ilgas šilkines kelnes bei ilgus marškinius, kurie slėpėsi po žydro dangaus mėlio spalvos suknele. Plaukai buvo surišti aukštai į kuodą. Tarnaitė buvo žemai nusilenkusi prieš princesę, kas jai labai nepatiko, todėl priėjusi prie mergaitės ji savo dailiais ilgais pirštais priglaudė pirštus prie smakro ir kilstelėjo galvą aukščiau, Lili išsitiesė ir nusišypsojo. Princesė linktelėjo galvą ir paliko tarnaitė stovėti, atsidususi žengė pirmyn pro sakurų sodus, vedančius link rūmų. Lėtu žingsniu ji pasiekė rūmus, tačiau į vidų nereikėjo užeiti. Karalienė, jos mama jau laukė prie vienos iš sakurų, kuri kaip keista buvo numetusi beveik visus lapelius. Karalienė vilkėjo raudonus, su aukso raižiniais šilko apdarus, kurie plaikstėsi nuo bet kokio vėjo gūsio. viena dalis plaukų buvo surišti į vieną kuodą, o kiti juodi it anglis plaikstėsi į šonus. Lengvi šilko drabužiai besiplaikstydami atrodė tarytum deganti ugnis. Moteris buvo nusisukusi į rūmus, kas reiškė, kad kažkas nutiko. Princesė žengė artyn ir staiga sustojo tarytum įbesta. Ji nežinojo kas nutiko, tačiau širdis liepė sustoti. Karalienė atsisuko ir mergina pamatė motinos skruostais tekančias ašaras.

- Mei Mei. - karalienė kreipėsi į princesę. Jos balsas drebėjo.- Princese, esi šitų rūmų dama ir visada ja liksi. Turi išmokti būti kantri, supratinga ir išdidi ir nesvarbu kas nutiktų būti griežta. Turi kovoti už save, girdi ?

Princesė klausėsi savo motinos žodžių ir juto pavojų. Visa savo siela ji juto kažką nenuvaldomai grėsmingo. Ji matė kaip karalienės akys laksto tarytum kažko ieškodamos. Vyriausioji rūmų dama įsikibo į nužydėjusią vyšnią, kuri nuo staigaus prisilietimo numetė paskutinius savo lapelius. Mei Mei puolė prie motinos, nepaisydama jos griežto žvilgsnio, kuris liepė nesiartinti. Karalienė susmigo prie laibo medelio, princesė atsiklaupusi ant kelių pažvelgė jai į veidą dar kartą, karalienė atrodė pavargusi, akys įdubusios, lūpos suskirdusios ir kampučiai sutrūkinėję. Moteris neatrodė kaip karališkasis šeimos narys. Jei ne šilko rūbai dabinti aukso siūlėmis ji atrodytų kaip vargingos šeimos moteris, kuri pavargo nuo skurdo. Karalienė paėmė Mei Mei delną ir kažką bandė sukuždėti, bet žodžiai tarytum užstrigo jos gerklėje. Ji stengėsi ištarti kažką svarbaus paskutinį kartą.

- Karaliene.. Mama.. Kas... - Princesė nebaigė klausti, nes karalienė iš visų jėgų suspaudė jos delną tarytum ją nutildydama.

- Karališkoji dukra, bėk!- karalienės akys tapo stiklinės. Ji sustingo baimės pilnomis akimis ir Mei Mei pajuto smūgį, stiprų ir skausmingą. Mergina bandė atsisukti tačiau antras smūgis privertė paleisti motinos delną ir kūnu atsiremti į ją. Akyse pajuodo ir pasaulis staiga užgęso.