Vėliau ar anksčiau.

Visi palūžta. Save laikę ir kitų laikomi stipriausiais ima mąstyti apie viską, kas turi prasmę ir kur jos iš viso nėra. Galų gale padaroma išvada, kad jų gyvenimas toks nuobodus, ir visa beprasmiška kova su kasdienybe, kai rutina nepalaužiamai tave įveikia, kad jie daugiau nebegali tvertis savo kailyje. Štai taip jaučiasi ir rašantysis čia. Beprasmiška.

Visi nori būti geriausiais savo srityje. Po begalės kritikos, papeikimų, nepatenkinamų balų sustabdai viską. Berods gimiau ne vakar. Turiu galvą, rankas. Rodos, viskas savo vietose. Tai, po galais, kodėl negaliu būti geresnė/is už kitus? Ir štai, žiūrėk, kaip gražiai atrodai stengdamasis daryti kažką, kad galėtum pranokti savo tikslus. Tai išties kelia šypseną.

Visi mąstome apie savo ateitį. Kaip ir teigia pirmas faktas... Vėliau ar anksčiau. Štai nuo mažų dienų vaikas, svajojęs būti daktaru, ima ir paskutiniais metais viską meta. Neteisingas sprendimas? Priešingai! Žmonės kovoja už šalies laisvę, tai kodėl nepakovojus už savąją. Dirbti ne dėl savo įsitikinimų, kad GALBŪT AŠ GALIU daryti, bet užduoti klausimą, ar aš TIKRAI TO NORIU. Kiek surinksime teigiamų atsakymų? Ironiška, bet tai taip pat kelia šypseną.

Visi įsimylime netinkamus žmones. Tuos, kurie eina gatve, ir tau, rodos, yra beveik viskas, o šiam praeiviui tu tik praeivis. Kenčiame, nes manome, kad esame kažkas, bet iš tiesų esame niekas. Niekinga, tušti visuma, sulipdyta iš smulkių nesėkmių ir sekundės akimirkos pojūčių. Paleisk juos, sako metraščiai, nuotraukos... Paleisk. Paleidau. Bet... Negali išsilupti sau širdies ir mesti ją į sieną, kad ji pagaliau susivoktų, kas vyksta. Nuostabu, kaip žmonės tokie talentingi ties pasirinkimais. Sakote, pamiršau? Ne, nepamiršau. Tai taip pat kelia šypseną.

Severim! 7