Ir vėl spragsiu klaviatūros mygtukais bandydama išreikšti save, nes neturiu kur savęs padėti, kam papasakoti, niekas nesupras kaip greitai mano gyvenime viskas keičiasi.. Visai nesenai mano gyvenime buvo visai kitas žmogus ir jei atvirai maniau,kad man jo niekas nepakeis. Pasirodo klydau. Nes dabar jau be skausmo galiu žiūrėti į jį einanti su kita ir nieko nejausti. Išeina vienas ateina kitas. Bet ką daryti kai jaučiu, kad viskas gali greitai baigtis, net neprasidėjus? Klausiu savęs ir atsakymo nerandu.. O gal nenoriu.

Jis atėjo į mano gyvenimą netikėtai ir nelauktai. Iš pradžių įtikinėjau save, kad tai nieko rimto ir ,kad tai tik laiko švaistymas. Sakiau sau „Neįsimylėk nebūk durna, jum nieko neišeis“ . O dabar jau nebemoku užmigti be jo „Labanakt“ ir rytai tampa visai kitokie be jo „Labas rytas“ . Juokinga bet tai tiesa. Visai nesenai sau sakiau, kad nebemoku mylėti ir ,kad jis man paprasčiausiai per geras. Norėjau apgauti save ir jį. Nepavyko. Laikas bėga. Juntu kaip vis labiau ir labiau prisirišu prie jo. Velniškai jo ilgiuosi. Matomės retai ir tai mane siutina, tiesiog man darosi baisu nes bijau, kad iš tų jausmų neišaugtu kas nors daugiau. Bijau.. Nes kai jis išeis aš nebeturėsiu nieko.

..3 savaites nematysiu žmogaus kuris po ilgo laiko tarpo sugebėjo mane prajuokinti, to kurio sakiau ,kad neįsileisiu į savąjį gyvenimą bet net pati nepajutau kaip jis į jį įėjo. Man pasidarė brangus jo apkabinimai, bučiniai, netgi žvilgsnis.. Ir žinau, tai jau nežada nieko gero. Bet gi jei jausmai tikri žmones turėtu palaukti, turėtu iškentėti vardan vienas kito. Tai ko aš taip bijau.. ?

Bijau,kad įsimylėsiu o jis išeis neatsigręždamas..