Kai klausausi Radiohead‘ų ir jų „Creep“, įsivaizduoju apsisnargliavusį paauglį/paauglę, kuris/kuri krato galvą, plėšia nuo savęs džinsinius marškinius, kurie sagomis per daug tvirtai susisaistę, o kai tai jam/jai nepavyksta, jis/ji sukasi ratu ir praradę pusiausvyrą – krinta ant žemės; tarsi haliucinacijų įkarštyje/transo būsenoje/apkvaitęs/apkvaitusi, jis/ji – mosikuoja rankomis, raunasi plaukus nuo galvos, o pakirdęs/pakirdusi iš viso to „creep“ – iššoka per balkoną, tiesiai žolei į glėbį.

You're so fucking special
I wish I was special
But I'm a creep
I'm a weirdo
What the hell I'm doing here?
I don't belong here - - - ar ne, ne-brangieji?

Kai nežinai kaip gyveni/arba kaip turėtum gyventi, klausaisi pseudo muzikos, kuri arba verčia keliais keliauti į Nazaretą/melstis/giedoti tau pačiam tik suprantama kalba ar kalbėti užkeikimais tol, kol liežuvis susidėvės/šimtą kartų įdrėksti sau nugarą/nusispjauti tris kartus ir neleisti jokiai juodai katei pereiti skersai tau kelio, arba - - - neveiki nieko svarbaus gyvenime/šioje besibaigiančioje vasaroje ir tik kartoju prieš miegą sau: I‘m so fucking special... special... I don‘t belong here...
Aš šiuo metu tikrai nežinau, kaip gyvenu, o plaukus nešioju surištus. Mažai kalbu ir kiekvieną rytą susiskaičiuoju strazdanas ant nosies, kurių lygiai tiek pat, kaip ir praėjusią vasarą – kokios penkios tik.

I don't care if it hurts
I want to have control
I want a perfect body
I want a perfect soul
I want you to notice when I'm not around
You're so fucking special
I wish I was special

- - -

Severim! 11