Įstojau į rudens laukiančiųjų gretas. --- Popietėmis stovime mes susigūžę po laukinėmis laukinėmis saulėgrąžomis priešais namą, jų žiedlapiai ridenasi mūsų nugaromis ir mes jaučiamės kaip kokiame Van Gogo paveiksle, kur saulėgrąžų galvos tokios neapčiuopiamai didelės ir geltonai rainos. O vakarus praleidžiame sodne, kur sugulę ant nugarų, tarsi parvirtę po saldine obelimi, skaičiuojame žvaigždes ir lažinamės iš teisybės/neteisybės.

Dar nenusprendžiau kokio rudens noriu šiais metais bei koks nutįsęs megztukas tik prie sportbačių (pasiskolintų/atimtų iš brolio). Nežinau ir kokį žmogų norėčiau pasikviesti prie arbatos/filmo ir cinamoninių sausainių. Ar į biblioteką (kažkodėl visada ten eiti kviečiuosi žmones, kuriuos labai mėgstu).
Šią akimirką norėčiau pasivaikščioti kur nors už horizonto. Tik.---

p.s. daina užstrigusi ausinėse – Emeli Sande „Heaven“

Severim! 8