(iliustracijos šaltinis: http://data.whicdn.com/images/63330459/large.jpg)

Penkta diena. Audros, tebesitęsiančios vidiniame ir išoriniame pasauliuose, pastarosiomis dienomis lėtai, bet užtikrintai vedė mane iš proto, čia timptelėdamos į vieną, čia – į kitą pusę. Jų neužgožė nei rūpesčiai namie, nei už jų ribų; nei blankus petunijų žydėjimas, nei įkyrus draugės dėmesys – niekas jų nenubaidė. Tūžau ir verkiau, lėkščių dugnais bandžiau virtuvinio stalo kietumą, o kai tai nepadėjo, tramdydama raudą, šėliojau vonioje, rankas pakišusi po šalto vandens srove. Galop, debesys pradėjo sklaidytis, šįryt paskutinį kartą stipriai (tarsi paskutinį kartą besispardydamos), audros sukrėtė sukrėtė ir vakarop, išsisklaidė, lietaus kvapo nė nepalikusios.

Visai tai iššaukė pseudofilosofinius pamąstymus, bet ir šiuos nuvijau nuo savęs: ne laikas, ir ne vieta, šįkart leisiuosi gyventi gyvenimą po truputį, R. sako, kad „trupučiai būna į gera“. Iš visos širdies sau linkiu to gerumo.
Kadangi, mano namai ir vėl papilnėjo – grįžo tėtis, brolį ir seserį atidaviau jo valiai, o pati pusdienį praleidau lauke, su knyga rankose ir katinu ant kelių. Šitaip, kieme įtaisius ant kėdės – pusiau gulomis, traukiau į save pirmąją vasaros dieną ir pasidžiaugiau (tyliai ir suktai taip), kad šią akimirką man gera ir netrūksta nieko, gal tik kai kurių dalykų per daug, bet ir šiuos, ilgainiui, per vasarą, išnešios vėjas po pievas, geltonijančias nuo lelijų.
Iš atminties archyvų atkapsčiau, jog praėjo ne vieneri metai nuo paskutinio mano darbo, kurį išsiunčiau išspausdinti vietiniame laikraštyje (tokie dalykai džiugindavo labai mano mamą), to pasekoje įvyko kažkas, kas iššaukė dvi eilutes, turėjusias virsti kažkuo, kas valandos bėgyje virto vienu eilėraščio posmu! Tai vienas džiugiausių dalykų, nustelbusių tas audras visuose mano pasauliuose. Valio valio valio!
Rezultatas: Vienas eilėraščio posmas ir dvi nuostabios eilutės, laukiančios savo eilėraščio.// Laisvės pojūtis savyje.

Šešta diena. Perkraustynos ir laukinės našlaitės. // Įsivaizduoju, kaip įrengsiu naująjį savo kambarį ir apsieisiu be spintos; veidrodis, gėlės, stalelis knygoms, gėlės ant palangės, užuolaidos, susivėlusiais kutais ir kilimas, taipogi su kutais. Iš sodo parsigabensiu stalą ir kėdę, mėlynai nudažytus, - tai bus nauji pamatai mano naujam kambariui.
Rezultatas: Šaltibarščiai ir naujas tikslas – suredaguoti tekstą bei išsiųsti tekstus, kuo greičiau, kol dar metamorfozės (vidinės) nedingo.
Skaitau:
Jurga Ivanauskaitė „Skausmas“ (iš „Odė džiaugsmui“, p.31 - 32)
Skausmas ateina
su vilkdalgių puokšte.
Kodėl – vilkdalgių?
Nežinau, bet jie –
violetiniai,
taip ir skauda.
Gal čia kalta
lapelių forma –
išgaląsti
virtuvės peiliai,
aštrūs
dviašmeniai durklai,
pavojingi vilko dalgiai
žaizdos būna gilios,
pūliuoja, ilgai negyja.
Skausmo pirštai –
laibi ir mėlyni,
kai įžnybia,
lieka žalsvos dėmės,
guzai ir kraujosruvos.
Skausmas suima, suspaudžia
ir nebepaleidžia
šypsosi oranžinėmis lūpomis,
tamsoje žybčioja geltonais
pelėdos veizolais.
Juodas cilindras
nusmauktas ant viršugalvio,
kakta – prakaituota,
frakas – seniai nevalytas,
ką jau kalbėti
apie marškinius –
purvini, neišlyginti.
Kad ir koks bjaurus būtų,
kas naktį žaidžiame
myli – nemyli,
pradedam lygiai dvyliktą,
tęsiame iki pat ryto,
nuskausminamieji neveikia,
migdomieji – taip pat.

Septinta diena. Neįtikima, bet jau savaitė, kai žingsniuoju tuos 2.14 kilometro, ar pajutau palengvėjimą, žinodama, jog (jau) rytoj bus diena, kai džiaugsiuosi perkopusi vieną savaitę? – kažin, kažin. Džiaugiuosi, kad pradedu įsibėgėti ir kiekvieną dieną sugalvoju sau po vieną mažą tikslą, kurį turiu pasiekti, džiaugiuosi dar ir dėl to, kad tos dvi valandos, skirtos asmeniniam tobulėjimui, pradeda tįsti.
Kad jau tokia ypatinga diena pasitaikė, sukurpiau ir knygos recenziją („Luka“:http://pasiskaitymai.wordpress.com/2013/06/03/intymus-pokalbiai-dviese-jens-christian-grondahl-luka/), tokiu (ne)mažu darbu pažymėjau septintąją dieną. Viliuosi, kad baigiantis asmeninių virsmų audroms, darbai bus konkretesni, mintys – skaidresnės, o tų gyvenimo trupučio – daugiau.
Rezultatas: knygos recenzija - http://pasiskaitymai.wordpress.com/2013/06/03/intymus-pokalbiai-dviese-jens-christian-grondahl-luka/ .
Skaitau:
Sigitas Parulskis „Voveraitės“ (iš „Pagyvenusio vyro pagundos“)
tavo krūtys, kai išeini iš vonios
kambario, – jeigu būčiau tikras poetas, sakyčiau –
iš alyvų giraitės, – tavo krūtys panašios
į dvi voveraites, tupinčias ant šakos
rudi maži snukučiai vos pakreipti į šalis
jos žvalgosi iš aukštai, ką naujo pasiūlys šitas pasaulis

jeigu būčiau poetas, sakyčiau, jog aistros liūtys
plūsteli į mano dubens slėnį, kai matau
tas voveraites, žvelgiančias
į mane kaip į viešpatį, bent jau kaip į fauną
na, mažų mažiausiai, kaip į seną ir
raišą satyrą

galingi geismo srautai teka žemyn,
iš smegenų debesų, per plaučių lapiją
per inkstų akmenis, šniokšdami kepenų rėvose
ir tuomet ten, giliausioje
slėnio oloje suveši, sulapoja
tvirtas kamienas, gyvybės skeptras, axis mundi
sakyčiau, jeigu būčiau poetas

dabar paprasčiausiai tiesiu rankas
tavęs link, ir jaukūs
žvėreliai valgo ramiai iš mano
delnų
ir man sustangrėja, tik tiek

Severim! 2