balkono durys bemaž visada būdavo atviros, atlapotos iki galo jos būdavo tik sekmadieniais, kai vėdindavome patalus, susigulėjusius pernakt. permesdavome juos per balkono turėklus: senamadiškai gėlėtus, užsiraičiusiais galais – manuosius ir dryžuotus, visų įmanomų mėlynos spalvos atspalvių, dydžio sulig burėmis – jos. ji visada buvo keliautoja, labiau nors labiau mėgdavo keliauti žmonėmis nei keliais, o aš visada būdavau paskutinė stotelė, kur skimbčiodavo ištraukiami iš kišenės raktai bei barkštelėdavo lėkštės, dedamos ant stalo sekmadienio pietums.

Plaukai siekia pečius – pavasaris, veju juos kuodan, sruoga po sruogos, tarsi laumė, regzdama pinkles, burdama laimę – nelaimę; išgaubtais lūpų kraštais šypteliu – aš koketė, saulė spingteli į atidengtus skruostus – rausteliu —

Pavasario nebesureikšminu, tik dažniau galvą užverčiu dangun, tykodama varnėnų ir žvaigždžių. Kaime, senojoje obely, maskuodamiesi žiedais, varnėnai vis iškišdavo snapus ir švilptelėdavo ką nors dviprasmiško, mieste tykoti jų sunkiau, dažniau įsivaizduoju juos, nei išgirstu. Savaitgalio ilgumos – nebepakeliu. Tas dvi dienas sutrumpinčiau perpus, įšokdama į pirmadienį, lyg į vėluojantį autobusą, nes kitaip savaitės tampa bereikalingai ištęstos. O to pasekoje – pradedu tįsti ir aš, vis užvilkindama tai vieną, tai kitą dalyką ar žmogų, o šie – netįsta, tik kaupiasi už nugaros ir budina naktimis, versdama žvilgčioti į laikrodį.

Laukiu rudens – tai mudviejų slaptasis kodas, išeities taškas, tai smėlis, girgždantis tarp dantų ir bangos mūšos pilnos ausys. Dėl šito projekto nusileisdama sakau, jog balkono gali ir nebūti, tačiau vieta turi būti arčiau gamtos, o ir katė – dalis mano manęs, ir tai nekvestionuojamas klausimas. Lengva išsižadėti, kai turi dar mažiau nei atrodo iš tikrųjų.

Trumpesnių dienų, paukšteliai ir bitutės.