MIEGANTIS DIEVAITIS

kad jis miega pateka žvaigždynai
mergaitė eina prarajos kraštu
aš nubundu kaip atverstas žodynas
keistam laike kurio nesuprantu

ir suokia paukščių kerintys pulkai
mergaitė eina per pasaulį regis
tarytum mistai dega jos plaukai

ir vandenys prasiveria ir vėjas
staiga man tampa regimas kada
į mano protą kvėpteli kūrėjas
ir palengvėja žydinti galva

ir aš kalbu nes man kalbėti skirta
ir taip daiktams ryškėjant naktyje
aš nubundu ir niekas nepatirta
kada dievaitis bunda manyje (A. Marčėnas, 50 eilėraščių; Baltos lankos, Vilnius – 1999)

- - -
Skaitau Parulskį, Marčėną, Kerouac‘ą, Meką, Larsson‘ą, Irving‘ą. Dar – Dostojevskį. Dainuoju Kernagį – iki užkimimo. Ir galvoju: turbūt dar ne viskas prarasta, jei randu į ką atsiremti bei kur pasislėpti. Ruduo tik ištiko mane ir atėmė du mėnesius, nepasakęs nei kam, nei už ką. Bet užtat mano sapnuose šoka katė ir žvanga pinigėliai. - - -

Severim! 10