(Paveikslėlio šaltinis: http://data.whicdn.com/images/47210658/tumblr_mfn00gI97h1rhmxy6o1_500_large.jpg)


Vietoj prologo:

Atsirėmiau į sieną, jungiančią vonios ir tualeto duris – jaučiausi pavargusi nuo šurmulio ir tuščių kalbų, apkalbant vaikinus ir klausant tostų, kai buvo iššaudyti visi saliutai ir fejerverkai (tiesiai į pusnis, po kaimynų langais), viename smilkinio šonų keistai maudė ir spengė, o viskio tvaikas vertė užsikimšt nosį, tiek aš ir tesuprantu apie „gerą ir brangų“ daiktą, išties. O dar jinai tempė už rankovės ir liepė palaikyti kompaniją seneliams: „Jie neturi su kuo paminėti...“ Ir susivokiau – viskas kaip praeitais metais: šurmulys, plyštanti galva ir alkoholio tvaikas. ---

---
Nesinori lyginti metų (o ir nėra ko lyginti). Viskas tik tąsa to, kas skaičiuoja jau trečius metus: asmeninis virsmas ir pasekmės klaidų, kurių neištaisysi taip greitai, kaip kad norėtųsi. Pradėję klibėti pasitikėjimo – daugystės pamatai – tebekliba ir iki šiol; supranti, kad kažkelintą kartą skrendi apsižergusi tą patį grėblį, supranti ir to skrydžio pasekmes, bet džiaugiesi ir šypsaisi toliau, nes tu myli ir tave myli už tai, kad tu myli. Paprasta matematika. Leidiesi trypiama tol, kol pripažįsti, kad padarei klaidų – prisieki visais pasaulio stabais, kad pasitaisysi, eini prieš savo valią, vaikštai išdidi su erškėčių krūmo vainiku ant kaktos – tu ne auka, kol galop, pabosta ir tai. Pavargsti pykti, lenktis, rodyti sąmojį, kuriuo netrykšti; pavargsti pavydėti ir pažodžiui, tvarkingai pešioti plaukus nuo eilinės kūmutės galvos, o kai pavargsti ir nusprendi – gana, tada tavęs atsiprašo, prašo nepalikti, mylėti, tik šiek tiek daugiau parodyti dėmesio, o tie eiliniai klystkeliai: „na ir kas, kad būčiau su ja permiegojus, tai tik vienas kartas, aš grįžčiau pas tave, nes tave myliu...“ Šypsaisi kairiu skruostu, nors ir suvoki situacijos absurdiškumą. Pasibaigus naujųjų sutiktuvėms, vilioji, vilioji, klausaisi ištempusi ausis (jos pradeda panešėti į lapės), kokia tu graži, aistringa, nuostabi! Bet visgi - už durų brolis miega, lova girgžda, dar pričiups... Šypsaisi jau dešiniuoju skruostu ir eini miegoti, bet mintyse spėji pagalvoji: „kad taip užsidegus – ir į Kauną pagatava išlėkt, pas kūmutę, o kad čia tik tiek triukšmo...“ ---

Džiugina tai, kad metų palydos ir sutiktuvės būna tik kartą per vienerius metus – įkvėpi pilnais plaučiais fejerverkų likučių lauke, gurkšteli neskanaus putojančio vyno (pirkto su akcija, nes buvo parašyta, kad saldus, o saldžiai – mėgsti); pasakai tostą, pabučiuoji pirmą kartą matytus žmones po kelis kartus, o grįžus į kambarį eini šokti taip, kaip moki – judesiai jau kiek nugludinti muzikos ir rodymosi viešoje vietoje, kampai švelnesni, o moteriška draugija – maloni, vyriška – maloni, nors tu visiškai nesuinteresuota klausytis keistų kalbų. O prieš visus šokius pokius dar spėji pagalvoti, kad kažkas gero nutiks, neišvengiamai tai jauti ir kyli į viršų, kaip tas helio balionas. Nepatikėsit, bet tai labai geras jausmas.

---
Kai pagalvoju, kad šį vakarą ruošiausi parašyti subjektyvią recenziją apie knygą ir netobulus žmones joje (Tom Rachman „Netobulieji“), mane ima miegas ir pradeda spengti galvoje – pavargau ir nesibodžiu tuo. Kaip kad turiu teisę į nepešiotus antakius, ryžo atspalvio plaukus, per daug išblyškusią odą (nors vonioje, dėl netikusio apšvietimo, ji atrodo gražiai įdegusi – patinka man tai) ir savo nuomonę, taip turiu teisę būti pavargusi ir privilegiją – išguiti mažuosius iš kambario tada, kai prasideda mano „laisvalaikis“. (LOL)

Žvirbliai ir zylutės, paklokit man lovą ir aš iškepsiu rytoj pusryčiams blynų su cinamonu ir bananais. Pažadu.

Labos nakties.

Severim! 10