(pav. nuor. http://data.whicdn.com/images/49674622/8394246557_be447e912f_large.jpg)

Mes kalbamės. Tiksliau – kalbu aš, tu tik muistaisi ant lovos ir akimis seki, kaip chalato dirželio kilpos slankioja mano liemeniu: aukštyn – žemyn, aukštyn – žemyn, didėjant ir mažėjant iškirptei. Pasakoju tau apie aukštus ir laibus bei aukštus ir stambius žmones, sakau, kad mačiau bibliotekoje merginą, kuri buvo aukšta, stotinga ir tokia trumpa suknute, kad akimis tikrai kilstelėjau ją, bet tik tiek, kad išprovokuoti vaizduotę.

Tu juokiesi iš manęs, sakai, kad aš paika, graži, pati gražiausia tau. Dar sakai, kad man liežuvis visada pintis pradeda burnoje tuomet, kai susijaudinu. Užginčiju tai, o paskui susisuku ant kelių tau, rankomis apglėbdama kaklą. „Tu čia graži, ne aš“.
Mūsų pokalbiai dažnai šitaip baigiasi – supuosi tau ant kelių, rankomis apsivydama kaklą ir šypsausi; tu šypsaisi taip, lyg pirmą kartą jaustum šypsenos svorį ant lūpų – tavo šypsena reiškia paslaptį, kurią reikia įminti. „Tu laiminga?“ – „Laiminga.“ – „O tu?“

***
Šypsausi. Vakar iš už užančio ištraukei gėlę – narcizą, kuris naktį ėmė ir išsiskleidė. Šiandien – saldainiai ir šokoladas. Tu susigėdusi, sakai: „Vakar tu sakei, kad aš tau nedovanoju saldainių, tai aš nupirkau tau...“ Juokiausi, kartoju, kokia tu paika, juk aš tik pajuokavau, bet šokoladas – mano mėgstamiausias, baltas, ir dar tie saldainiai... „Žinau, kad čia tavo mėgstamiausi...“, - prisipažįsti ir mindžikuoji prie durų. Glėbesčiuoju tave ir it užsukta kartoju, kad nustebinai mane, pradžiuginai kaip niekad. - - - Ausis pasieka kuždesys – „myliu tave“.

***
- Dabar atsiprašyk manęs.
- Už ką?
- Atsiprašyk.
- Gerai, gerai. Atsiprašau, kad buvau tokia užsispyrusi ir tyli... (kad nusisukau ir nekalbėjau – pasufleruoji tu)... kad nusisukau ir nekalbėjau...
- Gerai.
- O dabar tu manęs atsiprašyk. Atsiprašyk, kad esi tokia užsispyrusi ir išdidi, ne viena aš kalta dėl to!
Ceremoningai klupteli ant kelių priešais mane ir pradedi atsiprašinėti, klausi, ar nežadu nakvoti pas tave, juk būsim tik dviese, kambariokų nebus. Šypsausi – tęsiu intrigą, o paskui paraginu atsistoti ir nustoti kvailioti.

Vakaras be kambariokų: tąsi glamonė, užgožianti laidą, kurios nekantriai laukėme, televizoriaus pultelio paieškos. Tu ir aš. Priglundu prie tavęs, kalbamės apie mus, laukiančią dieną, paskui išsiskirstom į atskiras lovas. Naktį jaučiu, kai mane glostai – švelniai, nuo miego apsunkusiai judesiais, o ryte, paklausta, ar pamenu tai, sakau, kad ne. Nenoriu meluoti tau, bet su nekantrumu laukiu dar vienos nakties, kai paglostysi mane šiek tiek ilgiau, kad ryte galėtum išgirsti teigiamą atsakymą.

***
Fotografuoji sunertas mūsų rankas. Vis sukioji žiedą ant mano piršto, paskui bandai nuraminti mane.
- Nesisukiok.
- Nefotografuok, visa išsitaršius aš, kaip plaukai atrodo.
- Baik.
BLYKST.
- Va, kaip gražiai išeini, kai šypsaisi.
Nors nuotraukos man ir nerodai.

***
O dabar Tu papasakok ką nors apie mane – pasidalink savąja manimi su manimi pačia.

Severim! 6