Šios kelios savaitės man užaugo iki dviejų mėnesių : nespėjau sutikti ir pabūti vasaroje, o ruduo į paspirtus batus po kėde – pribėrė dvi saujas riešutų. Iki dabar dar rankos kvepia riešutais…
Dvi savaitės gali atrodyti per mažas laiko tarpas, kad pradėtum būti kažkuo, kad atsivertų trečia akis kaktoje ar iš paausių pradėtų dygti mėtos; bet dviejų savaičių pakanka išgyventi mažą virsmą ir nudegti pirštus, kai jausmo būna per daug : „Bet jei klysti, tai klysk iki galo! – kam sparnai tau kaip paukščiui duoti…“ –moko klysti V. Kernagis.
Aš klydau suklydau perklydau savo klaidomis visus, bet vis tiek dar klystu; bet, kad ir kaip bebūtų – esu savimi.

***
Dviejų savaičių neužtenka, kad galėtum pamatyti rudeninę panoramą per balkono kraštą; rudens pradžioje galėtum pradėti pirkti kalėdinius saldainius lauktuvių namams; taipogi, jų per maža, kad ir vėl galėtum pradėti rašyti : sau ir iš savęs… Bet! Kai dvi savaitės užauga (kad ir mintyse) iki dviejų mėnesių ir pusryčių metu skanauji obuoliene su bananais… m m m ! – viskas yra gerai, nes nesigailiu nė dėl vienos praleistos nakties ar nemiegotos nakties.

Buvo labai gera būti čia ir dabar. Ir kalbėtis : „Bet žinai, Germante, ruduo vis tiek gražus…“
Gražus gražus. Ir mes savo vidumi esame labai gražios.
Myliu.

Vokietija, pavėsinė kieme.

Severim! 9