(pav. nuoroda: http://data.whicdn.com/images/18189046/6381675515_863410984c_z_large.jpg)



Tavo godžios rankos
irzlūs pirštai
įstrigo tarp šonkaulių
per arti mano širdies (J. Ivanauskaitė, iš „Šokis dykumoje“; Tyto Alba, Vilnius, 2004 )

- - -
Nuo tos dienos, kai išvykai, kas naktį siųsdavau vilties ir stiprybės užkalbėjimus į dangų, prašydama ramybės sau, ramybės tau; ribas peržengdavau kaskart, kai tarpus tarp užkalbėjimų užpildydavau egoistiška siekiamybe – turėti, viliantis, kad viskas bus taip, kaip ir būti privalo, mūsų likimai persipynė delnų linijose, ten – mūsų pradžios ir pabaigos.
Mano naktys žydėdavo ilgesiu ir prisilietimais, kurių fantomai baugindavo ir kviesdavo – ar į nuodėmę, ar į tave – aš nežinau, bet aušrai persiritant per trečiąją laikrodžio rodyklę, šios nuvysdavo: košmarai tykodavo manęs ir kankindavo, iš jų gniaužtų išsilaisvindavau tik suvokusi, kad užkalbėjimais statausi sau narvelį, kuriame delnų chiromantija praranda savo galią. --

Dabar tu mane ir kvieti, ir veji nuo savęs. Kalbi apie pranašystes ir tykų buvimą kartu, nežinomame didmiestyje, gūžiantis po dangoraižių metamais šešėliais, kur neprivalu būti savimi ir turėti draugų, o paskui – visus žodžius atsiimi, nesakai, ak, pajuokavau, nepyk, sakai: pasiilgau tavęs, bet esu užsiėmusi kitais žmonėmis...
Jaučiuosi lyg sūpynėse: veidu – plojuosi į debesis, nugara – boružes renku nuo dobilų atolų. Jei tektų rinktis – rinkčiausi bet ką, tik ne turėti teisę rinktis.

Severim! 7