2012 m. Vasara. Liepa.
Šeimos trafaretas

Dangaus pakraščiu ropojo debesys: dideli, sunkūs, tarsi sugėrę vakarykštės dienos lietaus paliktas balas ant asfalto. Paskui juos, tuo pačiu dangumi, yrėsi ir laukinių žąsų pulkas, įnirtingai sparnais plakdamas, jis sugebėjo prasiskirti sau kelią pro juos, debesų šonus išvelėdamas ir rodos, tą jų pilkumą sugerdamas.
- Va, va, žiūrėk..! – šūktelėjo berniukas ir iškėlęs ranką į viršų, pradėjo skaičiuoti praskrendančius paukščius. – Vienas, du, trys... Devyni, dešimt... Penkiolika! – sušuko jis pergalingai ir jo veidą nušvietė šypsena. – Juk aš taip ir sakiau, taip ir sakiau, ar ne?
Greta stovinti mergina blankiai šyptelėjo ir patraukė į gyvenvietės pusę, rankos mostu ragindama neatsilikti nuo jos ir berniukui, kuris, pagautas euforijos, vis dar šypsojosi ir užvertęs galvą į dangų, akimis lydėjo tolstantį paukščių pulką.
- Henrikai, paskubėkim, mama laukia! – šūksniu ragino jinai berniuką, kuris, nespėjęs eiti sparčiu žingsniu paskui merginą, vis atsilikinėjo per penkis žingsnius. – Koks tu lėtas...
- Aš greitesnis už tave! Greitesnis! – sušuko mažylis ir tekinas pasileido į tą pusę, kur tolumoje, besileidžiančius saulės spindulius sugavę langai, jų šviesą atsispindėdami kvietė sugrįžti namo visus, gatvėse ar mokyklos stadione, besišlaistančius vaikus. Paskutinius saulės spindulius bandė užgožti sunkūs ir tamsūs debesys, kurie, vėjo genami, sekė paskui merginą ir tolstantį berniuką, išsidraikiusiais plaukais ir didele, spindinčia šypsena.

---
Aplink duris besitrainiojanti kaimynų katė, šįkart ilsėjosi ant supamojo krėslo, verandoje, kur greta, ant žemės įsitaisiusi ir į pledą įsisupusi, sėdėjo mergina ir žiūrėdama į tolį, šypsojosi. O jos šypsena priminė laukimą.
Į verandą atėjo ir pusamžė moteris, gėlėtoje prijuostės kišenėje beslepianti savo rankas. Ši, nuvijusi katę nuo supamojo krėslo, klestelėjo į jį ir atsiduso.
- Šiandien buvo labai ilga diena...- tarstelėjo ji ir nesulaukusi atsakymo iš merginos, persisvėrė per supamojo krėslo ranktūrį ir paglostė jai petį. – Žinau, jog ne šito tu norėjai, Dominyka ir turbūt, aš labai suklydau, prašydama tavęs pasilikti čia ir aukotis... – mergina, nuleido moters ranką iki savo lūpų, ir pabučiavo ją.
- Mama, kitos išeities neturime ir anoks čia aukojimasis, ką čia tu dabar kalbi...- dirbtinai nusijuokusi, mergina pakilo nuo žemės ir nusigobusi pledą nuo pečių, juo apgobė moterį, sėdinčią krėsle. – Anksčiau ar vėliau, bet šitai būtų nutikę, tad mes turime išlikti drąsios ir nebijoti permainų, juolab, kad dar pats vasaros įkarštis! Ir darbų...- tyliai pridėjo ji ir pasitaisiusi smuktelėjusį nuo pečių nertinį, pasitraukė nuo moters. – Šiandien aš nakvosiu pas Jokūbą, nes užvakar pažadėjau, kad padėsiu jam tvarkytis laukuose, tad man nereikės anksčiau keltis, jei pasiliksiu nakčiai pas jį...
- Aš tavim pasitikiu, neprivalai man aiškintis, Dominyka. Tik būk gera, grįžk namo iki vakarienės, kad nereikėtų siųsti man Henriko tavęs ieškoti.
- Pažadu, nesijaudink! – paskutinius merginos žodžius nunešė vėjas, kai ši, peršokusi per kelis laiptelius, nubėgo per kiemą tekina, o jos tolstantį šešėlį paslėpė vakaro sutemos.

Severim! 9