Esi ištroškęs prisilietimų, bet nesugebi nedrebėt liečiant šaltiems pirštams, nes ne šito norėjai, ne apie tai galvojai. Žadėjai paaukoti daug, bet apsidairęs pradedi suvokti, kad kažko aukoti paprasčiausiai nėra kam. Ir vis dar gėdijiesi, kad leidai šitaip akiplėšiškai elgtis visai svetimai. Leidai pasijusti valdove pasaulio priklausančio ne jai, kuriame renkasi tik išrinktieji, pažymėti auksine žvaigžde, su didele širdimi ir kilniais norais. Renkasi tokie, kurie netrokšta būti kažkur kitur, su kažkuo kitu, kurie neieško panašių gestų, balso tembro ar pokalbio temų. Kurie neieško, nes jau būna radę, ko reikėjo.

Ta velniškai nepadori žmogaus prigimtis visada siekia negalimo. Siekia tų, kurie ieško kitokio kelio, nei jau pramintas, nei tas, kuris pasidarė per daug gerai pažįstamas. Jeigu tik nustosi norėti, viskas pasikeis. Alkis, kurio neužpildysi net gardžiausiais patiekalais, neleis ramiai miegoti. Taip ramiai, kaip miegama nieko nesapnuojant. Sapnuose vis bus dairomasi tų iki galo neištyrinėtų lūpų, tų kūnų, ant kurių nebuvo surasti nauji žvaigždynai. O realybėje ir vėl bus prisiminta, kad labai dažnai žmogus turi tenkintis tuo, kas lieka, o ne tuo, ką galėtų gauti, labiau pasistengus.

Ir nors pavargęs nuo niekad nesitraukiančios paranojos nebesugebi gyventi kitaip, vis tiek bandai, lyg tūkstantinis bandymas galėtų būti sėkmingas. Bandai paskandinti save alkoholyje, paskui ašarose, o galiausiai vonioje. Visi bandymai būna kelias į susimovimą. Į besikartojantį suvokimą, kad savo mizantropiškame gyvenime taip nieko gero ir nepasiekei, net visko užbaigti nesugebi. Ir ar verta? Ar verta nebepakilti iš lovos? Ar verta šitaip kvailai elgtis vien dėl keletos nesėkmių? Dėl kažkur prasmegusių keletos norų ir siekių, kurių nebuvo įmanoma pasiekti.