Aš skendau su Tavimi. Galbūt skendau viena, bet guodžiau save, kad skęsti ir Tu. Tempiausi Tave kartu su savimi. Ar bent jau bandžiau tai daryti. Tu buvai per daug stiprus. Nepalaužiamas. Nesunaikinamas. Toks ir likai. Įsigėrei į mano kraują. Į dėmes ant drabužių, kurių jau nesugebu panaikinti jokiais būdais. Tu įsigėrei po mano oda. Tu atradai visus kelius, kuriuos bandžiau uždaryti. Tu netikėjai mano melu, kai sakiau, kad Tau nebėra vietos nei manyje, nei šalia manęs. Tu nesiklausei. Tu nenorėjai to girdėti. Teisingai darei.

Kiekvienas Tavo prisilietimas degino mano odą. Paliko neišgydomus randus. Aš tuo mėgavausi. Aš troškau, kad tie randai liktų ant mano kūno. Aš gėrėjausi jais. Taip pat, kaip Tavimi. Aš degiau Tavo rankose ir tai buvo geriausia, ką galėjai man suteikti. Tiek daug po to atėmęs, Tu buvai to nusipelnęs. Aš leidau Tau neštis mano dalis su savimi. Tvirtinau, kad man jų nei reikėjo, nei kada nors reikės. Aš bandžiau virsti pelenais Tavo rankose, bet viskas buvo veltui. Nežinojau kuo tapti, kuo noriu tapti. Kuo noriu būti. Kuo gyventi. Tu vedei mane iš kelio. Tu sujaukdavai mano mintis ir aš jose paklysdavau. Tu šypsojaisi, o tada sudaužei visą mane. Aš tapau niekuo. Nors norėjau tik išlikti savimi.

Išplėšei mane iš pačios savęs. Elgeisi kaip panorėjęs. O aš kvailė, leidau. Leidau Tau daryti, ką tik norėjai, patikėjusi, kad tai išlaikys Tave prie manęs. Aš šitaip Tavimi pasitikėjau, kad sugebėjau atiduoti net brangiausius turtus. Tu tuo pasinaudojai. Kiek metų jau praėjo, o aš naktimis vis dar Tau apie Tave rašau. Įsivaizduok, net patikėjau, kad galiu parašyti knygą apie Tave ir Tau iš savo dienoraščių įrašų. Kokia aš kvailė. Tokia pat, kokia buvau su Tavimi. Gardžiai besijuokdama ir degdama iš skausmo, kurį davei man nieko atgal neprašydamas. Tu buvai negailestingas ir aš net neklausiu kodėl. Nebėra svarbu.

Metai iš metų metu Tave iš savo širdies, bet Tu lyg ištikimiausias nuomininkas neapleidi savo vietos mano širdyje. Yra kiti. Buvo kiti. Bus. Ir visada būsi Tu. Būsi, kad aš turėčiau apie ką rašyti. Būsi, nes esi suknistas mano neišpildytas noras. Būsi, nes aš niekada neužbaigsiu šitos istorijos. Aš pamiršiu Tave. Ir vėl prisiminsiu. Tu persekioji mane pats to nežinodamas.

Kiek dar kartų man reiks rašyti apie Tave, kad Tavęs nebeliktų manyje? Kiek dar kartų belsiuosi pati į save prašydama palikti Tave ramybėje? Kiek dar kartų kartosiu sau, kad nieko, kad tikrai nieko, visiškai nieko nebeliko? Kiek kartų dar kartosiu sau, kad nieko nebereiški, o tada imsiu lapą ir rašysiu Tau neišsiunčiamus laiškus? Kiek kartų dar šitaip maloniai kankinsiu save? Kiek kartų brauksiu per savo kūno lopinėlius, kuriuos Tu lietei, kuriuos bučiavai, ir paliksiu randus nuo savo pačios rankų? Kiek dar rašysiu apie Tave, kol Tu nustosi būti mano mūza?

Tiek aš, tiek Tu žinome, kad tai nieko nereiškia. Kad niekas nesieja mūsų. Visada tarp mūsų stovi begalybė ir keli žmonės, kurie primena apie realybę. Tu tik svajonė. Tu tik žmogus, kuris leido pažinti keistą virpėjimą bučiuojantis. Tu tik žmogus, kuris įėjai, susikūrei sau patogią vietą ir dingai. Tu tik tiek. Tu tik praeitis. Tu niekada neatstosi dabarties, kurią su šypsena glaudžiu prie savęs. Tu niekada nebūsi mano mintyse būnant su Juo. Tu niekada nebūsi Jis. Tu niekada negalėtum būti Juo. Nors ir kokie jūs panašūs. Tik neklausk kuo. Tikrai nežinau. Galbūt labiausiai tuo, kad kuo puikiausiai vedate iš proto. Tu visada teliksi mūza, kuri įkvepia rašymui. Tebūsi klaikus prisiminimas. Sapnas, iš kurio noriu pabusti. Kažkas, ko daugiau neapkabinsiu. Prie ko daugiau nesugrįšiu ir kurio nebeliesiu. Žinai kodėl? Nes gyvenu gerai. Per daug gerai, kad išdrįsčiau Tau parašyti, kad pasiilgau. Per daug gerai, kad tai gadinčiau paslapčia susitikdama su Tavimi. Juk tiek nedaug turėjom susitikimų laisva širdimi.

Tu tiek daug. Ir tuo pačiu tiek mažai. Tu esi. Ir galėtum nebūti. Tu atėjai. Išėjai. Bet visada likai. Man nebesinori vėl jausti Tavo lūpų. Aš nebetrokštu Tavo rankų slystančių mano kūnu ir paliekančių žaizdas. Nebereikia. Daugiau niekada nebereikės. Tu istorija, kuriai anksčiau ar vėliau padėsiu tašką. Tik dar ne šį kartą. Tik dar ne šiąnakt.