Nebelaikyk. Atleisk pirštus ir paleisk. Juk tiek daug kartų šis būdas buvo naudotas prieš Tave. Kiek kartų buvo atleisti pirštai laikantys Tave. Dabar laikas Tau padaryti tą patį. Kiek galima pykti? Kiek galima nešiotis širdgėlą viduje? Kiek dar kartų pamačiusi tą žmogų Tu skaudžiai nurysi gniužulą gerklėje? Kiek dar kartų Tau reiks sau pakartoti, kad nebereikia, kad nebetrokšti užmigti šalia, kad daugiau niekada nebesinorės bučiuoti tų lūpų, taip gerai pažįstamų?

Nebelaikyk. Atleisk pirštus ir paleisk. Ne tik žmogų, bet ir nuoskaudas, kurias nešiojiesi. Jis jų nesunaikins. Jis Tavęs neišgydys. Jis niekada nebebus toks, apie kurį svajojai. Atleisk vieną pirštą po kito ir leisk jam skrieti savu keliu. Jis seniai to nori. Jis ne kartą sakė, kad Tau nebepriklauso. Jis daugybę kartų pakartojo, kad Tu nebesi jo. Kad svajonės išnyko laikui bėgant. Kad jis Tavęs nebelaiko. Kad leidžia eiti. Suprantu, kad netikėjai. Suprantu, kad neleidai sau patikėti. Suprantu, kad tyliai, kaip maldą, kartojai sau, kad jis sugrįš. Bet nėra kelių, kuriais jis galėtų sugrįžti. Nebėra širdies, kuri dar galėtų jį mylėti.

Tu pyksti. Pyksti, nes jis pridarė tiek daug blogo. Pyksti, nes skauda. Bet skaudės tol, kol pyksi. O pyksi tol, kol nepaleisi. Tad atleisk rankas ir leisk jam eiti. Jis nebe tas žmogus. Jis nebe toks, koks buvo. Jis nebenešios Tavęs ant rankų. Jis nebenorės klausytis Tavo muzikos. Jis niekada daugiau nebetikės Tavo prisipažinimais meilėje. Ir visai nesvarbu kiek dar kartų atsitrenksite vienas į kitą. Ir kiek dar daugybę kartų mėginsi atsidurti toje pačioje vietoje, kur turėtų būti ir jis. Visiškai nesvarbu kiek dar kartų kalbėsitės, kiek dar kartų juoksitės ir žadėsite sau ar vienas kitam, kad tai nepaskutinis susitikimas. Visiškai nebesvarbu. Nesvarbu, kad šypsositės vienas kitą pamatę. Nesvarbu, kad galbūt dar paslapčia tikėsitės sulaukti bučinio ar tvirtesnio apkabinimo. Tai nebesvarbu, nes viskas, kas vyksta, tėra skausmas. Tėra skausmo išraiška. Ta šypsena ant Tavo veido tik vaidyba. Tas juokas tėra iliuzija kuriama tiek sau, tiek kitiems. Tik tiek. Nes viduje vis dar nešiojiesi širdgėlą. Vis dar negali patikėti, kad Tave išdrįso išmesti lyg šiukšlę.

Nebepyk. Neverta. Tas pyktis griauna tik Tave. Jo net nepaliečia. Leisk eiti. Leisk eiti ne tik jam, bet ir sau. Leisk keliauti tolyn. Gyvenimas yra pasakiškai gražus, kai sugebi nebenulydėti jo piktu žvilgsniu. Kai sugebi neberėkti, kaip jo nekenti. Kai prisipažįsti, kad jau gali eiti toliau. Kad gali kurtis pasaką, vertą gyvenimo. Gyvenimas gražus, tik atleisk pirštus ir leisk jam išslysti Tau pro juos.