Vis dar užuodžiu ant savo kūno jo kūno kvapą. Norėčiau to kvapo niekad nenusiplaut. Galbūt tuomet kiekvieną rytą būtų lengviau keltis, nes jausčiau, kad keliuosi praleidusi naktį šalia jo. Nors tai tebūtų iliuzija, bet negi ne iliuzijos dažniausiai gelbsti mus įvairiausiose situacijose?

Vis dar jaučiu jo prisilietimus ant savo kūno. Norėčiau to niekada neužmiršti. Norėčiau po daugybės metų vis dar jausti tai kas vakarą ir jaustis laiminga, kad leidžiu savo, kartais tokias niūrias dienas, turėdama žmogų, kuris yra geriausia, kas galėjo man atsitikti.

Aš noriu tikėti galimybe nugyventi savo gyvenimą su žmogumi, kuris priverčia jaustis taip, kaip niekas nesugebėjo iki šiol. Ir noriu tikėti, kad man niekada neatsibos dalintis tyla žvelgiant į jo akis. Matant tai, ką jau dabar žinau, praėjus tiek mažai laiko, kad noriu matyti kasdien. Kiekvieną mielą dieną. Jo akis ir mieliausią šypseną pasaulyje.

Būna visko. Būna akimirkų, kai noris grįžt atgal ir nežinoti jausmo būnant su juo. Bet tuo metu iškart suprantu, kad be jo mano gyvenime kažko vis trūktų. Juk aš nuolat kažko ieškojau, sugebėdama kartais patikėti, kad žmogus šalia, yra būtent tai, ko noriu. Ir net sugebėdavau pateisinti savo nusižengimus. Nes kai norime - patikime bet kuo. O su juo kitaip. Nereikia savęs įtikinėti, kad tai yra tai, ko aš noriu. Aš tai jaučiu visu savo kūnu, visa savo širdimi. Man nekyla abejonių. Aš žinau tik tiek, kad jeigu kartais viskas susiklostytų visiškai nei taip, kaip jau spėjau susidėlioti savo mintyse, prarasčiau labai daug. Ir nežinau, jau nebetikiu, kad kas nors sugebėtų užpildyti tą tuštumą. Nešiočiausi ją visą gyvenimą. Kaip ir jį - savo širdyje.

Vis bandau atrasti žodžius, kurie geriausiai apibūdintų tai, ką jaučiu. Jų nėra. Tas jausmas neapsakomas. Tiek laukiant jo, tiek būnant su juo, tiek kalbantis, tiek dalinantis tyla, šypsenomis ir žvilgsniais, tiek gulint apsikabinus ir mėgaujantis ramybe.

Viduje aš jaučiu didžiulį choasą .. toks, koks būna, kai kas nors sprogsta, išsiveržia ugnikalnis, ar cunamis nušluoja visą miestą. Bet tas chaosas sukuria pačią keisčiausią ramybės formą. Sukuria tai, ko visada troškau. Būtent tokio jausmo man reikėjo būnant su kitu. Reikėjo to žinojimo, kad sutikau SAVO žmogų. Be jokių abejonių. Be jokių klausimų.

"You know how when you’re in a car and it’s pouring down rain, you go under a bridge and everything stops; everything goes silent and it’s almost peaceful. Then you finally get from under the bridge, and everything hits you a little harder than before.

You were my bridge."
—Anonymous

I can't remember how I felt before you.