Kažkada prasitariau, kad kiekvienas iš mūsų turi kažką, prie ko mielai sugrįžtų progai pasitaikius. Kažką, kieno glėbys visada atrodys pakankamai jaukus, kad jame galėtume skandinti susikaupusį liūdesį. Kažką, paskui kurį galėtum sekti, bet kažkodėl niekada to neišdrįsai padaryti. Gal dėl to, kad sutrukdo griežtai ištartas "Ne". O galbūt dėl to, kad taip nepalankiai susiklostė aplinkybės.

Priežastys, kodėl su tuo žmogumi, bendravimas lyg sutrūkinėjusi gija, visiškai nesvarbios. Kartais tai gali būti skirtingai pasirinktas kelias. Kartais - mylimieji, kurių glėbys visada apsaugos, ko nepadarys to žmogaus, prie kurio visada trauks. Kaip jau minėjau - tai visai nesvarbu.

Jiems sugrįžus - spurdės širdelė. Galbūt trumpai. Galbūt jie greit sugrąžins į realybę. Bet kelios išvogtos akimirkos iš gyvenimo, nieko nepakeis ir tos akimirkos bus vienos brangiausių.

Kiekvienas turintis tokį žmogų, daug apie jį negalvoja. Kiekvienas žmogus, kuris slepia jį širdyje, niekada neiškeistų tai, ką turi, į jį. Nes tai, kas turima, visada šalia, visada ranka pasiekiama, visada myli, visada globoja. Bet jis vilioja. Gundo. Grobia laiką, akimirkas, žvilgsnius, prisilietimus. Jis - vagis. Vagis, kuriam paliekame atrakintas duris. Kurį įsileidžiame į vidų ir kuriam sakome "Prašom, imk viską, dabar - Tavo laikas". Mes leidžiame jam elgtis visiškai akiplėšiškai, nes žinome, kad tai netruks ilgai, kad mums teks grįžti į realybę, kurioje kartais viską gadina liūdesys, liejamos ašaros ir žmonės, kurie sako skaudžius žodžius. Bet nesvarbu į kokį rojų tas žmogus nusivestų, grįžti mums reikės. Visada.

Kodėl? Todėl, kad jei kada nors galimybės susidėliotų taip, kad galėtumėte būti kartu, viskas prarastų savo žavesį. Atsirastų akimirkų, nemalonių kiekvienam. Žodžių, kurie skaudintų vieną iš jūsų. Prisilietimų, kurie nebebūtų tokie malonūs. Saldu, kol pasiekiama tik kartais. Suteikia laimę vien dėl to, kad prisimenama taip retai. Realybė - kitokia, bet kartais ne mažiau maloni.