Įtikinėk save kiek nori, bet kažkur pasąmonėje Tave persekios vieno žmogaus atvaizdas ir neduos ramybės. Vis suksis Jo vardas mintyse ir nostalgija užvaldys kiekvieną kūno lopinėlį. Nebeeis įkvėpti tyrumo ir švaraus oro, kiekviename vaizdinyje iškilusiame prieš akis - matysi Jo veidą.

Ir važiuojant kuo tolyn nuo vietų, kurios kvepia Jo nepamirštamu kvapu, Tu vis labiau atsiduosi džiaugsmui į rankas. Nes nieko nėra geriau pamiršti kaip kvėpuoti dėl to, kuris muša Tave savais apsisprendimais ir kai kuriais žodžiais.

Net tada, kai įtikini save, kad Jūs du patys skirtingiausi žmonės pasaulyje, vis dar troški Jo rankų ir šypsenos skirtos tik Tau. Trokšti apkabinti Jį dar kartelį ir paskęsti nuodėmėje. Nes kartais negalima, bet norima. Ir kartais nepaisoma moralės normų ir puolama į duobę, kurioje dedasi tai, ko paslapčia troškai, bet nedrįsai pasiekti.

Kartais pildosi slapčiausi norai, bet po to viską bandai ištrinti iš atminties. Keliesi ir mintyse kartoji "to nebuvo, nieko neįvyko". Bet mintys maišosi ir vis prigauni sau pripažįstanti, kad viskas buvo ir visko norėjai. Mes žmonės ir mes pasiduodame saviems norais, nes kartais protas bejėgis prieš nenugalimą trauką ir aistrą. Kartais norisi daugiau nei galima gauti, kartais gaunama daugiau, nei buvo galima norėti.

Rankos. Kūno vingiai. Bučiniai į lūpas. Kaklo bučiniai. Beprotybė. Šypsenos ir nereikalingi žodžiai, kuriuos norisi girdėti.

Kartais nesinori sakyti, bet būna patikima, kad patys netinkamiausi pasaulyje žmonės yra sukurti vienas kitam, nes kitaip nerandama paaiškinimo kodėl vis grįžtama prie to pačio visiškai nesaugaus glėbio įkvėpti dar karto to malonaus kvapo. Grįžtama žinant, kad ilgai nebus pasilikta. Grįžtama nepaisant visko, kas egzistuoja šalimais, pamirštant tai, kad kažkam gali skaudėti labiau nei kažkada skaudėjo pačiam. Bet savi norai savanaudžiams yra patys svarbiausia.

O juk mes visi tokie. Sau sau sau ir tik sau. Todėl mes ir nemokam gyventi kartu. Tu nori per daug sau, aš noriu per daug savam gyvenimui. Ir kartais negana net pačių geriausių.

Įkvepiu ir gyvenu toliau. Šiandien kančia, rytoj - džiaugsmas.

Kartais bėgant niekur nepabėgama. Kartais norint pamiršti, viskas nuolat beldžiasi į širdį. Kartais sakant, kad viskas baigta, vėl tai būna pradėta iš naujo. Nes kartais neina sustoti, nes kartais paprasčiausiai nesinori sustoti ir išeiti iš to užbrėžto rato, kur viskas vis iš naujo kartojasi, vis iš naujo sekama ta pati pasaka, kuria netiki nei viena pusė.

Tu toje pusėje, kurioje man negalima. Aš toje pusėje, kurioje Tu manęs nenori palikti. Ir telieka paklausti - kodėl ? Ir tyla būna baisiausias atsakymas. O Tu tyli.