- Kai žiūrėdavau jam į akis - įsivaizduodavau, kad matau meilę. Kas galėjo būti geriau, negu tokie tyri ir išpuoselėti Jo jausmai man ? Kaip mažos mergaitės svajoja apie tai, kaip užaugusios bus princesės, kaip svajoja apie gražų barbės namą, taip aš svajojau apie tai, kaip Jis prisiglaudęs prie manęs tyliai sušnabždės, kad esu Jo vienintelė, kad Jis manęs laukė savame gyvenime, kad be manęs Jis nebejaučia pilnatvės jausmo, kad Jis myli mane. Svajodavau apie tai kiekvieną kartą atsigulus į lovą. Kiekvieną kartą kai prisiglausdavau prie Jo. Net tada, kai netyčia, einant gatve, bandydavau paimti Jo ranką ir stipriai stipriai suspausti. Bet Jo ranka visada išsprūsdavo iš mano delno. Bet aš .. Aš niekada nenustojau stengtis.

Aš keikiau Jį. Bandžiau save priversti nebejausti Jam meilės. Bet mano širdis plakė Jam. Dėl Jo. Jis buvo tai, ko aš visada troškau. Jis buvo tas vyras iš mano mintyse piešiamų paveikslų. Pamačiusi Jį pirmą kartą man linko kojos. Jo vienas vienintelis žvilgsnis privertė mane drąsiai žengti prie Jo ir paklausti ar Jis norėtų šį vakarą praleisti su manimi. Per visą savo gyvenimą nebuvau šitaip pasielgusi. Nė karto nežengiau prie trokštamo. Galbūt dėl to, kad visada žinojau, kad juos bus labai lengva gauti. O su Juo buvo kitaip.

Kiek kartų keikiau save, kad nuėjau prie Jo. Bet, tiesą sakant, išdrįsdama prakalbinti Jį, aš sau pasidovanojau pačią nuostabiausią kelionę gyvenimo keliu.

Mėgavausi Jo draugija. Jo bučiniais. Jo įsivaizduojama meile. Jis niekada neprisipažino mylintis mane. Nes niekada nemylėjo. Nors kiekvieną, kuris man tai pasakydavo garsiai, stipriai iškeikdavau. Aš netikėjau niekuo, tik Juo. Atidaviau Jam visą save. Jis buvo vienintelis, kuris man rūpėjo.

Ir tik dabar, kai Jį paleidau iš rankų, suprantu pamoką, kurią man atsiuntė gyvenimas. Buvau iš tų merginų, kurios susilaukia dėmesio iš daugelio. Ne kartą atidariusi savų namų duris matydavau vaikiną su šypsena veide ir mano mėgstamiausiais saldainiais rankose. Bet aš visus juos stumdavau šalin. Nežinia ko bijodama. Tuomet dar nežinojau ką reiškia skausmas, tad negalėjau vengti būtent jo. Mačiau, kad jie visi geri žmonės, norintys mane nešioti ant rankų ir aš to visiškai nevertinau. Paprasčiausiai jie man nebuvo įdomūs. Aš kartais leisdavau jiems prisiliesti prie mano gyvenimo. Šiek tiek pajusti mano gyvenimo saldumą. Bet tik truputį. Tik trumpam. Ir tokie žmonės, kaip aš, visada sulaukia atpildo. Aš nevertinau tų, kurie stengėsi dėl manęs. Tų, kurie būtų tiek daug padarę dėl manęs. Aš rinkausi tą, kuris išdidžiai stovi nusigręžęs nuo manęs. Kurio prieglobstį reikia nusipelnyti. Kurio švelnumą reikia užsitarnauti. O ir užsitarnavus kęsti pažeminimus, skaudžius žodžius viską teisinant tuo, kad meilė neleidžia išeiti.

Galbūt Jis bus tas, kurio aš niekada nepamiršiu. Kurį nešiosiuosi tyliai savoje širdyje. Bet aš visuomet rinksiuosi tą, kuris priėjęs prie manęs pabučiuos, apkabins ir tyliai prisipažins, kad mane myli, nes tai labai svarbu. Meilė be atsako mus išmoko daugiausia. Bet kuriamos šeimos abipusės meilės pagrindu.