Koks yra tobulas žmogus? Būtent toks, kokio Tu pats nori.

Kiekvienas iš mūsų galime valandų valandas kalbėti apie tai, kokio sudėjimo, plaukų spalvos, akių gylio, charakterio savybių mišinio, įvairiausių įpročių ir kitų smulkmenų norėtume kitame žmoguje ir kad būtent tai jį padarytų tobulesniu už kitus. Kiekvienas žmogus turi susidėliojęs kažkokį, ryškesnį arba ne tokį ryškų, vaizdą galvoje apie žmogų, su kuriuo norėtųsi dalintis nuosavomis akimirkomis. Tik kažkodėl vis tenka pastebėti, kad žmonės šventai įtikėję, kad tobuli yra tie, kurie neturi jokių trūkumų, kurie turi nuostabią baltų dantų šypseną, akis būtent tokias, kokias TURI turėti tobulas žmogus, plaukų spalvą, kūno sudėjimą, savybes, kurios tik teigiamos, nes su neigiamomis savybėmis tobulumas kaip reikiant blunka, ir visa kita, kas priklauso sąvokai "tobulas asmuo". Tik aš vis susimąstau, kad turbūt nei vienam iš vaikščiojančių ta pačia žeme nereikia tokio asmens. Tobulybė ne tik vargina, bet ir yra pakankamai nuobodi. Nors aš galiu tik spėlioti, nes niekad nesutikau nieko tobulo.

Man tobulumas asocijuojasi su kitais dalykais. Su tais menkais įtrūkimais, kurie žavi, kurie traukia, kurie priverčia jausti daug DAUGIAU, nei galima būtų aprėpti ar apsakyti paprastais lietuviškais žodžiais, kurių turime visą begalybę.

Kiekvienas žmogus dalinantis tuo pačiu oru, kaip ir aš, gali šalia savęs turėti asmenį, kuris yra tobulas tik jam. Ir visiškai nereikia kitų pritarimo, galvų linkčiojimo, kuris reikštų "taip taip, ir mums jis tobulas", šypsenų, kurios išduotų tik vieną - baltą pavydą dėl tokios nepakartojamos sėkmės. Dažniausiai tuose, kuriais susižavime, matome kur kas daugiau nei kiti. Matome ne tik gražias akis, bet ir tą iki sielos gelmių įsiskverbiantį žvilgsnį. Matome ne tik nuostabią šypseną, bet ir tai, kas kartais slepiasi už jos ir ko kitiems mirtingiesiems nevalia pastebėti. Matome ne tik dailiai sudėtą kūną, bet ir jaučiame nuo to kūno sklindančią šilumą, kuri sušildo, kai būna beprotiškai šalta giliai viduje. Pastebime ne tik nuoširdumą, paslaugumą, atidumą, bet ir tai, kas kartais nėra priimtina, tas savybes, kurias kartais norėtųsi paslėpti po keletu odos sluoksnių, bet, deja, visi mes turime kažką, kas galbūt nepatinka ne tik kitiems, bet ir mums patiems. Tik tie trūkumai, kai žvelgi į kitą KITAIP, nebegąsdina. Telieka supratimas, kad tai to žmogaus dalis ir be tos dalies jis nebūtų toks žavus, koks yra dabar.

Visuma. Štai kas mus sužavi. Jeigu kiekvienas būtų tobulas, be jokių minusų, be to, kas tiesiog kartais beprotiškai kelia nevaldomą pyktį, mes galėtume pamilti kiekvieną, kurį sutinkame. Kiekvienas galėtų ištiesti ranką su prašymu eiti kartu ir negauti neigiamo atsakymo. Atrodo, kad viskas būtų daug paprasčiau. Ir kur kas neįdomiau, nei yra dabar. Dabar mes galime klaidžioti, klysti ir bandyti iš naujo. Kartais patikėti melu, o kartais prabėgus per daug laiko - praregėti ir suprasti tai, ką reikėjo suprasti daug anksčiau. Bet iš to mes mokomės. Dėl to mes po truputėlį paaugame. Ir kada nors sugebame užaugti tiek, kad galėtume į savo gyvenimus įsileisti tokį asmenį, į kurį žiūrint patikėtume, kad paprasčiausi dalykai kartais būna tokie ypatingi, kad nebesinori paleisti to žmogaus rankos.