Lauksiu jūsų išsamių komentarų ir nuomonių. Iš anksto dėkui.

Žingsniai vis stipriau garsėjo. Pastato akustika tai dar labiau sustiprino. Girdėjosi ne vienos batų poros kaukšėjimas. Jaunuolis įsitempė. Visas kūnas drebėjo. Kūną veriantis skausmas tapo antraeilis ir ne toks deginantis. Jis stengėsi atsigulti į tokią padėtį, kad kuo mažiau imtų dusulys ir jis nesukeltų pašalinių garsų. Galvoje sukosi daugybė įvairiausių minčių. Po truputį pradėjo smelktis baimės jausmas. Užgniaužė kvapą. Jis sulaikė kvėpavimą ir mėgino suvokti kas gali skleisti tokį garsą. Širdies kamputyje jis tikėjosi, kad grįžo mama su sesutėmis. Bet tai buvo ne tie garsai. Savo artimųjų apavo garsą Haimas mokėjo atmintinai. Jis dar labiau įtempė klausą. Žingsniai artėjo prie jo buto durų. Girdėjosi vokiški žodžiai ir keiksmažodžiai. Ir tada jis suvokė, kad tai vokiečių saugumo karininkai. Namas, kuriame gyvena Haimas, tai bendrabutis skirtas tankų fabriko darbuotojams ir jų šeimoms. Tik tapęs šio fabriko dalimi jaunuolis gavo progą gauti būstą. Bet jo žydiška kilmė jam vis tiek pakišdavo koją. Butą jis gavo su pačiomis nepalankiausiomis gyventi sąlygomis. Pirmiausia jis buvo paskutiniame aukšte. O tais pakankamai neramiais laikais pastatų priežiūra buvo ne itin palanki. Stogas dažnai leisdavo drėgmę. O su tuo ateidavo ir tokie gana nemalonūs dalykai, kaip pelėsis, nuolatinė drėgmė ir šaltis. Pagal fabriko sudarytą tvarką paskutiniame aukšte gyveno tie darbuotojai, kurių asmeninis ir šeimos patikimumas buvo labai mažo lygio. Pačios patalpos išdėstymas ir apstatymas buvo minimalūs. Langai paskutiniame aukšte buvo nekeisti nuo pat pastatymo. Kai šį butą gavo Haimas, jam buvo aišku, kad niekas jo neglostys ir nesuteiks jam liukso sąlygų. Kiekvienas darbuotojas turi teisę rašyti prašymą dėl sąlygų pagerinimo. Bet tai laikui bėgant daugeliui tapo tik bergždžiu laiko švaistymu. Haimui, kaip ir visiems kitiems darbuotojams suteikiama teisė tvarkytis savo butą ir pirkti baldus. Tik yra viena sąlygą – tai kas nusiperkama ar suremontuojama bute, tampa Reicho nuosavybe ir jos negalima išsinešti. Gyvenime patyręs daugybę nepriteklių ir vargų, jis susitaikė, kad ir čia jo Golgotos kelias nesibaigs. O žingsniai ir kalbos vis netilo. Haimas klausėsi ir stengėsi kuo geriau pagauti kiekvieną žodį. Jo vokiečių kalbos žinios nebuvo pačios idealiausios, bet jam buvo gyvybiškai svarbu išgirsti ką kalba vyrai už durų. Pagal karininkų kalbą Haimas suvokė, kad jie tikrina kas liko gyvi po išpuolio. Jų keiksmai leido suvokti, kad už visą šitą reikalą teks skaudžiai sumokėti. Neregėtas atvejis, kad būtų apšaudytas pusiau slaptas karinis fabrikas ir jo pastatai. Kiekvieno žuvusio ar sužeisto darbuotojo klausimas kabo ant karių pečių. Jaunuolis prišliaužė prie durų ir priglaudęs ausį prie jų klausėsi kas vyksta toliau. Jo ausis pagavo keletą pažįstamų pavardžių. Karininkai turėjo sąrašą, kuriame buvo surašyti visi fabrike dirbantys asmenys. Ir tada vėl žingsniai priartėjo. Stipriai davė iš rankos į duris. Po to sekė keletas spyrių. Karininkai šaukė, kad jie yra saugumo darbuotojai ir ieško Haimo Peršteino. Haimas nežinojo, kaip elgtis. Galva ūžė, kaip bičių avilys. Beldimas nesiliovė ir jis vis dėl to nusprendė, kad reikia atidaryti duris. Šiaip ne taip jis sugebėjo atsistoti ir atrakinti duris. Nežinojo kas jo laukia toliau, bet su likimu žaisti jam nelabai norėjosi. Durys atsivėrė ir į kambarį įėjo du karininko aprangą dėvintys tvirtai nuaugę vyrai. Žvilgsniai vėrė jį, bet tuo pačiu tyrinėjo aplinką. Vienas iš jų apsižvalgė aplink ir kažką pasižymėjo į su savimi turimą blonknotą. Jaunuolis juos irgi pakankamai atsargiai tyrinėjo. Ir tada vienas iš karininkų storu, bet ramiu balsu jo paklausė:

- Ar jūs esate Haimas Peršteinas?

- Taip. Aš esu Peršteinas Haimas, - atsakė jaunuolis.

- Kadangi mes esame atsakingi už šio fabriko darbuotojų saugumą ir lojalumą, turėsime jus apklausti. Ar sutinkate būti apklaustas? Bet kokiu atveju jūs turite mums pateikti duomenis apie save, bet formalumus mes irgi turim vykdyti, - ramiu balsu ištarė karininkas.

- Man nėra jokio skirtumo ar jūs turite kažką vykdyti ar ne. Man svarbiausia, kad kažkas suteiktų medicininę pagalbą. Po velnių, kaip skauda, - su ironija ištarė Haimas.

- Medicininė pagalba jums tikrai bus suteikta. Bet pirmiausia mes turime jus apklaust. Ar supratote?, - jau rimtesniu balsu ištarė kitas karininkas.

- Gerai, jau gerai. Tik greičiau, nes man tikrai nėra malonu kentėti tokį skausmą, - su pykčio trupinėliais ištarė.

- Pirmiausia kokias pareigas jūs užimate fabrike?, - išsitraukęs kažkokią anketą paklausė karininkas.

- Kokiu tikslu jus manęs to klausiate, - su nuostaba paklausė jis.

- Pirmiausia jūs priklausote Reicho karinės pramonės kolektyvui, o antra mes kiekvienais metais turime surašyti visus pramonės darbuotojus. Užpuolimas paspartino surašymą. O dabar baikim juokus ir darykim tai kas priklauso. Atsakyk į pirmą klausimą, - kol kas ramiai paklausė jaunesnis pagal išvaizdą karininkas.

- Aš esu inžinierius projektuotojas, - atsakė Haimas.

- Kiek laiko dirbate šiame fabrike?, - suraukęs antakius paklausė karininkas.

- Dienų tikslumu nepasakysiu, bet bus apie septyni mėnesiai, - Haimas nebuvo nusiteikęs daugžodžiauti.

- Kiek jums metų?, - paklausė.

- 20, - atsakė.

- Jūs esate ganėtinai jaunas užimti tokias pareigas. Kokiu pagrindu jus priėmė į šį fabriką. Gal jūs dar kažkur tai mokotės?, - su susidomėjimu paklausė karininkas.

- Taip, aš esu inžinierijos antro kurso studentas. Mano pareigos fabrike nėra labai atsakingos. Aš daugiausia užsiimu brėžinių braižimu ir smulkiais projektavimo darbais. Mano tautybė man neleidžia sparčiai kilti karjeros laiptais, - su ironija ištarė jaunuolis.

- Kokia jūsų tautybė, šeimyninė padėtis bei šeimos sudėtis, - be jokios emocijos balse paklausė karininkas.

- Aš esu žydas, nevedęs, turiu mamą ir dvi mažas sesutes, vienai 5 kitai 7 metai. Tėvas dingęs be žinios, - atsakė ir susiraukė, nes suskaudo sužalotą koją.

- Kuom užsiima jūsų mama ir kokias pareigas užėmė tėvas?, - paklausė, bet tai po truputi pradėjo nervinti Haimą.

- Mama per savo gyvenimą susigadino sveikatą, todėl dabar augina vaikus. Gyvenime ji sunkiai dirbo fabrikuose ir tai atsiliepė jos tolimesniam likimui. Tėtis buvo vieno fabriko darbininkas, bet vieną dieną jis išėjęs iš darbo, dingo, - su nuoskauda ištarė jaunuolis.

- Klausyk, jaunuoli, man atrodo, kad tu spinduliuoji arogancija ir nelabai suvoki, kad vienas mūsų žodis ir tu su savo žydpalaikių šeima gausi „turistinę“ kelionę į koncentracijos stovyklą. Tad truputi atsipalaiduok ir atsakinėk taip, kaip pridera. Prieš tave sėdi ne kažkoks gatvės valkata, o karinį laipsnį turintis žmogus. Tad apsiramink!, - pasiuto karininkas ir tokiu būdu net išgąsdino savo gerokai vyresnį kolegą.

- Supratau. Viskas bus, kaip pridera. Labai atsiprašau ir būkit geri, nelieskit mano šeimos, - Haimas išsigando ir stengėsi kažkokiu būdu viską užglaistyti.

- Tikiuos, kad supratai, ir daugiau tokių dalykų nebebus. Dabar mums reikia pamatyti jūsų asmens dokumentą ir kažkokį tai pažymėjimą, kuris įrodytų, kad jus esate būtent Haimas Peršteinas. Tad judinkis, kad netektų „padrąsinti“ kitokiais veiksmais, - vis labiau jautėsi kaistanti atmosfera.

- Aš negaliu normaliai pajudėti. Bet kažkokiu būdu pamėginsiu įvykdyti jūsų reikalavimus. Dieve, kaip skauda, - su ašaromis akyse jis stojosi. Koja buvo įtartinai perkrypusi.

- Na judinkis, nemanyk, kad mes turime marias laiko. Dar laukia nemažai darbuotojų, kurie yra milijoną kartų už tave svarbesni. Ir dar reikia suorganizuoti medicininę pagalbą. Jei jūs išdvėsit mums nuims galvas. Tad pakelk savo sumautą pasturgalį ir vykdyk mūsų reikalavimus. Su kokia publika tenka dirbti, - dar stipriau suriko karininkas ir iš kišenės išsitraukęs gertuvę iš jos gurkštelėjo.

- Štai mano asmens dokumentai ir leidimas įeiti į fabriko teritoriją, - ištiesė pablukusius popierius.

- Na tu ir kiaulius! Ir kur tu juos laikai? Atrodo, kaip iš kiaulidės. Truputi susiimk, nes gali tekti tave ne tik iškraustyti iš čia, bet ir imtis atitinkamų priemonių.

- Aš jau penkis kartus rašiau prašymus, kad man pagerintų sąlygas, bet kaskart man pasako, kad esu nepatikimas ir užimu mažas pareigas. Pas mane supuvę langai, stogas bėga, kaip rėtis, o temperatūra kartais priverčia apsirengti su daugybe rūbų. O juk mano darbas susijęs su brėžiniais. Tam reikia normalių sąlygų, o ne kiaulidės, kaip jūs ką tik išsireiškėt, - su vilties kibirkštėle ištarė ir paėmė jam grąžinamus dokumentus.

- Mes nesame kažkokia tai statybų inspekcija ir kitas sumautas mėšlas. Bet suprask, kad tai yra patys svarbiausi tavo dokumentai ir juos turi prižiūrėti normaliai. Tikiuos supratai, kad jei leidimas bus sugadintas apie darbą gali labai greit pamiršti. Anketą mes baigėme užpildyti. Visus sugriovimus mano kolega taipogi aprašė ir viskas bus pranešta atitinkamoms institucijoms. O dabar tu turėsi pasirašyti pasižadėjimą, kad apie mūsų vizitą nepasakosi niekam, - pasakė ir ištiesė lapą, kuriame reikia pasirašyti. Haimas žinoma pasirašė ir karininkai atsistojo.

- O dabar eisime į apačią, kur turės atvykti medicininę pagalba. Ir pasistenk pajudėti, nes amžinybę ten niekas tavęs nelauks, - ištarė ir uždarė duris. Haimas išgirdo, kaip karininkai riebiai nusikeikė ir iškoliojo jį, jo visą šeimą, bei jo tautybę. Jis irgi nusikeikė ir išvadino karininkus storomis vokiečių kiaulėmis. Kad ir kaip skaudėtų, jis po truputį judėjo link durų, nes jam beprotiškai skaudėjo koją, o galvoje sukosi mintys apie greitesnę pagalbą. Vokiečių karininkų vizitas jį išsunkė kaip obuolį. Iš galvos niekaip nedingo mintys, kaip gerai, kad artimieji nebuvo namie. Bet išėjęs jis pamatė keistą vaizdą.

Severim! 8