kasharaz's blog

Nevienas mūsų tarė „man nebaisi mirtis“.

Niekas jo nevarė, tik šonkaulių narvely plazdanti širdis.

Stot į kovą, šautuvu rašyt ugninius posmus.

Nereikia nė prašyt, jisai užstos mus

Išeidamas į priešakinę liniją – bebaimių frontą.

Jausdamas krūtinėje; turįs apgint trispalvį horizontą.

Savo gimtą kraštą ir jame įsišaknijusias tradicijas.

Priimti savo naštą, kai mirtis ateis be repeticijos.

Eis nesigailėdama, guldys neperspėjus

Ir išeis skubėdama it skersvėjis.

Paskers ir išsitemps į savo olą.

Bet karžygys tik šypsosi „vis tiek gyvybę davę man į skolą“.

Ir Dievas mato: jis grąžins ją su kaupu.

Nes kai pamilsti savo šalį – visa kita nesvarbu.

Ilgesys namų pradingsta, norint tuos namus apginti.

Nejučia labiau už gyvastį Tu juos imi branginti.

Kai priešų kulkos…